Šalia Šilutės tyvuliuojantis didžiulis potvynis, teatro aplinka, iš už užuolaidos sklindantys įsisiūbavusios jūros garsai atliepė Ukrainoje ir visoje Lietuvoje tvyrančią liūdną nuotaiką – laukimo nuotaiką: „Kad atskristų taikos balandis su alyvmedžio šakele…“
Tiems, kas žino Carmen Bernos de Gasztold kūrinį „Maldos iš Nojaus arkos“ (2001), virpėjo širdis klausantis kiekvienos maldos šalia įsisiūbavusio laivo didžiulėje audroje (dailininkė Jūratė Rinkauskienė). Visos maldos: ir asiliuko, ir mažos pelytės, ir drugelio, ir kumeliuko – labai asmeniškos, gilios, jautrios, nepanašios į bažnyčioje išsakomas maldas. Maldos, parašytos eilėmis, dar labiau paliečia širdį, dar labiau suasmenina ir taip jautrius kiekvieno kreipimusis į Dievą su prašymu, kad suteiktų ramybę, kad galėtų išsisaugoti. Klausydamasis šių jautrių maldų, ir pats mintyse jas kartoji – tokios artimos, suprantamos, išgyventos, išjaustos jos yra.
Režisierius Albinas Kėleris ir aktoriai – Alma Rimkevičiūtė, Vygantas Paldauskas bei Vytautas Bartuška – su giliom įžvalgom suaktualino tuos tekstus. Jie pasiekė, kad spektaklis tapo dabartine situacija su giliais lūkesčiais. Tokia stipri audra, bet taip norisi tylos…
Deja, taikos balandis neatskrido…
Knygos autorė gimė 1919 metais Prancūzijoje, augo šešių vaikų šeimoje. Gyvenime jai teko daug ir sunkiai dirbti, rašydavo vakarais. Besidomintiems rašytojų biografijomis, turėtų būti įdomu tai, kad Carmen Bernos de Gasztold kilusi iš garsios lietuviškos didikų Goštautų giminės.