Saulėtą šeštadienio rytą nuo Usėnų mokyklos plentu, po to miško žvyrkeliu traukėme Kavolių kapinių link. Kelionė truko gal kokias 15 minučių, kol nusukome nuo kelio ir atsidūrėme miško tankmėje prie neaukšta tvora apjuostos kalvelės. Čia jau rinkosi talkininkai, tad netrukus pasiskirstę darbus ėmėme tvarkytis.
Senosios Kavolių kapinaitės nebuvo visiškai apleistos, daug metų jas prižiūrėjo ūkininkas Richardas Lolat. Tačiau vienam žmogui neįmanoma visur suspėti. 
Talkininkai tokį darbą dirbo ne pirmą kartą, darė tai, kas buvo svarbiausia: valė samanas nuo betoninių antkapių, ištiesino ir nudažė geležinius kryžius ir lieto metalo kapų tvoreles. Skubėjome, nes dangus darėsi vis pilkesnis ir netrukus prapliupo lietus. Jam praėjus apsižvalgėme: kapinės atrodė įspūdingai. Nuvalyti antkapiai atrodė tarsi visai neseniai būtų pagaminti, o nudažyti kryžiai blizgėjo vėl pasirodžiusios saulės spinduliuose.
Grįžęs pasidomėjau kaimelio istorija. Pirmą kartą Kavolių kaimas paminėtas dar 1669 m. nausėdijos įkūrėjo Krisčiaus Kavoliaus vardu. Vėliau atsirado ir Naujieji Kavoliai (Neu Kawohlen), juose veikė mokykla ir buvo įsikūrusi girininkija. Prieš II pasaulinį karą čia gyveno 218 žmonių, o 2001 – tik 99.
Man paliko didelį įspūdį senas ąžuolas, augantis vakarinėje kapinaičių pusėje – jam daugiau nei 400 metų, jis įtrauktas į saugomų Lietuvos gamtos paminklų sąrašą.
Dėkoju visiems talkos dalyviams, taip pat jos rėmėjui Arvydui Jakui už galimybę atnaujinti tvoreles ir kryžius. Būkime patriotai – prisidėkime savo darbu prie mūsų krašto – Mažosios Lietuvos paveldo išsaugojimo. Turime patys imtis iniciatyvos, nes niekas kitas už mus to nepadarys.