Tapti donorais gali net ir 90-mečiai

SurgeryAr tik jaunas žmogus gali būti donoru? Jei turėsiu Donoro kortelę, ar neiškils pavojus tapti organų prekeivių auka? Ir, apskritai, juodoji organų prekyba – tai sukurtas mitas ar tiesa?

Donorų visada bus mažiau nei organų laukiančiųjų. Kad nors kiek pasikeistų visuomenės nuomonė apie donorystę, Donoro korteles ir artimieji tarpusavyje apie tai pašnekėtų, Nacionalinio transplantacijos biuro Komunikacijos skyriaus vyr. specialistė Indrė KARLONAITĖ nupiešė donorystės situaciją Šilutės rajone ir atsakė į dažniausius jų biurui užduodamus klausimus.

Požiūris į donorystę – atsargus

Po rengiamų įvairių donorystės skatinimo akcijų Nacionalinis transplantacijos biuras padarė išvadą, kad žmonės, kviečiami pasirašyti sutikimą Donoro kortelei gauti, pasiryžta dažniausiai tik tuomet, jei jų pažįstamiems ar artimiesiems buvo atlikta transplantacija ir jie jau žino, ką reiškia laukti donorinio organo.

Natūralu, kad apie ligas ir jų gydymą daugiau imama domėtis, kai suserga pats žmogus arba liga atsliūkina į artimųjų namus. Organų transplantacija – tai vienas sudėtingiausių gydymo būdų, taikomas tuomet, kai kiti metodai padėti negali.

Nors donorų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse labai trūksta, visuomenės požiūris į organų donorystę yra atsargus.

Labiausiai galimybe pagelbėti kitam žmogui domisi jaunimas – jų ir yra daugiausiai tarp pasirašiusiųjų Donoro kortelę.

Dėl ko nustoja funkcionuoti organai?

Dėl ko organai nustoja tinkamai funkcionuoti ir prireikia transplantacijos, yra ne viena priežastis. Skirtingiems organams tos priežastys irgi nevienodos, jas nulemti gali net apsinuodijimas grybais, įvairių vaistų vartojimas, persirgtos infekcijos.

Širdies persodinimo operacijos atliekamos pacientams, kurių širdis net ir ramybės būsenoje nebesugeba atlikti savo funkcijų.

Kai širdies raumens funkcijos nebeįmanoma atstatyti nei vaistais, nei kitomis operacijomis, gelbsti tik širdies transplantacija.
Raumuo gali nusilpti ir dėl miokardito (širdies raumens uždegimo), kuris gali išsivystyti po: persirgtos infekcijos, kurią sukelia virusai, bakterijos ar parazitai, stipraus apsinuodijimo vaistais, alkoholiu ar narkotikais.

Būti inksto donoru gali ir gyvas žmogus, bet jis padėti gali tik artimam šeimos nariui (vaikui, anūkui, broliui, seseriai, tėvams, sutuoktiniui). Donoras ir su vienu inkstu gali gyventi visavertį gyvenimą, o paciento sveikata po transplantacijos žymiai pagerėja.

Inkstą reikia persodinti tada, kai savi inkstai nebesugeba iš organizmo pašalinti kenksmingų medžiagų. Negydomos inkstų ligos progresuoja iki inkstų nepakankamumo, kurį gali sukelti: inkstų ligos, cukrinis diabetas, aterosklerozė, širdies ligos, akmenligė. Įvairių vaistų vartojimas irgi gali būti inkstų nepakankamumo priežastis, taip pat ir kitos ligos, kuriomis sergant pažeidžiami daugelisorganų, tarp jų ir inkstai.

Pagrindinė liga, kuria sergant atliekama kepenų transplantacija – kepenų cirozė. Ji išsivysto, kai užsikrečiama hepatitais B ir C, taip pat dėl alkoholio vartojimo. Kepenų transplantacijos gali prireikti ir dėl ūminių apsinuodijimų grybais, vaistais ar dėl virusinių ligų, vėžio, kuomet kepenys nebesugeba išvalyti organizmo.

Rageninį aklumą lemiančios priežastys dažniausiai yra įgimtos (genetiškai paveldėtos) arba įgytos (vystosi dėl patirtos traumos, persirgtos virusinės infekcijos, po operacijų). Ragenas, kitaip nei kitus gyvybiškai svarbius organus, iš donoro galima paimti praėjus net 6-10 valandų po mirties, t.y. kai jau nebeveikia širdis. Ši transplantacija žmonėms gali grąžinti regėjimą.

Kodėl kiti nesiryžta?

Mirties akivaizdoje, kai ir taip sunku, ne visi artimieji linkę net svarstyti apie donorystę. Dažniausiai jų atsakymas būna toks: niekada apie tai nebuvo kalbėta ir jie nežino, ar jų artimasis būtų norėjęs po mirties tapti organų donoru.

Todėl ir per žiniasklaidą, ir susitikimuose žmonės skatinami apie tai pasikalbėti šeimoje, sužinoti kiekvieno šeimos nario nuomonę apie donorystę – palaiko jie donorystę ar prieštarauja jai. Tada nelaimės atveju nebus taip sunku apsispręsti.

Sutikimą po mirties tapti organų donoru žmogus gali pasirašyti sulaukęs 18 metų amžiaus bet kurioje gydymo įstaigoje ar organų donorystę viešinančių akcijų metu. Dėl sutikimo formos užpildymo reikia kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigoje dirbantį bet kurios specialybės gydytoją.

Kasmet organų ir audinių transplantacijos Lietuvoje laukia apie 500 ligonių, potencialių donorų būna apie 100, efektyvių (jų organai panaudojami transplantacijai) – apie 45.

Potencialiu organų donoru vadinamas žmogus, kuriam dėl galvos smegenų traumos, insulto, ar kitų ligų yra nustatoma smegenų mirtis, bet organai yra gyvybingi – jų darbą ir aprūpinimą deguonimi užtikrina dirbtinė plaučių ventiliacija, kūno šildymas, vaistais palaikomas širdies darbas ir kraujospūdis.

Po žmogaus smegenų mirties giminaičiai turi mažai laiko apsispręsti dėl tokio žingsnio, išgelbėsiančio gyvybę kitam. Jei žmogus buvo pasirašęs sutikimą po mirties dovanoti organus transplantacijai, artimieji informuojami apie velionio valią. Jei žmogus nebuvo pasirašęs tokio sutikimo, leidimo panaudoti organus prašoma artimųjų.

Donoro kortelė

Didelė dalis žmonių, paklausti, kodėl neturi Donoro kortelės, atsako, jog jie jau per seni būti donorais, serga įvairiomis ligomis ir jų organai jau niekam netinkami.

Abejojantiems gal bus įdomu žinoti, kad vyriausias donoras, kurio inkstas buvo persodintas kitam žmogui, buvo 90-ies metų, o vyriausiam audinių donorui buvo 102 metai.

Taigi amžius nėra kliūtis išreikšti savo valią.

Ar organai tinkami transplantacijai, sprendžia medikai. Organų tinkamumas susijęs ne su donoro amžiumi, o su pačių organų būkle.

Juodoji donorystė

Be žinios dingus žmonėms ir paskelbus jų paiešką, visuomenėje atsiranda gandų, kad žmogus, galbūt, papuolė į organų prekeivių rankas. Tokios pagrindo neturinčios kalbos kenkia organų donorystei.

Įstatymai draudžia pirkti ir parduoti organus: organai yra gyvybiškai svarbūs ir neįkainojami, todėl visose valstybėse jų pirkimo ir pardavimo sandoriai yra draudžiami, už tai gresia baudžiamoji atsakomybė.

Lietuvoje nebuvo nė vieno atvejo, kad žiniasklaidos ar siaubo scenarijais tikinčių žmonių prielaida apie juodąją donorystę būtų pasitvirtinusi. Tačiau jai nepasitvirtinus, niekas jos ir nepaneigia. Dėl to, I.Karlonaitė teigia, kad lieka tik apgailestauti ir tikėtis žurnalistų objektyvumo.

Donorystės situacija Šilutėje

2012 metais Lietuvoje buvo atlikta 115 organų transplantacijų.

Vakarų Lietuvoje ši statistika tokia: Klaipėdoje, Telšiuose ir Šilutėje 12 žmonių gyvena su pernai persodintais inkstais. 34 žmonės laukia inksto transplantacijos.

Telšiškiui ir šilutiškiui persodintos kepenys, 5 dar laukia kepenų transplantacijos, o plungiškis laukia ir širdies persodinimo operacijos.

Organų laukimo laikas yra skirtingas. Pavyzdžiui, Šilutėje inksto transplantacijos laukimo laikas yra iki 5 metų, o laukiančiųjų amžius 35-56 metai.

Kai atsiranda donoras, jo organai yra parenkami ligoniams pagal medicininius rodiklius, atliekami tyrimai, kad neįvyktų atmetimo reakcija. Bet net ir atitikus rodikliams, ligoniui gali būti neatlikta transplantacija, jei jis bent kiek negaluoja ar atsiranda kitų svarbių priežasčių atsisakyti transplantacijos.

Donorų visada bus mažiau, nei laukiančiųjų. Todėl svarbus kiekvieno žmogaus apsisprendimas. Juk kiekvienas donoras, išeinantis iš šio gyvenimo, kai jau jam niekuo nebegalima padėti, dar gali suteikti gyvenimo viltį ne vienam ligoniui.

Nacionalinis transplantacijos biuras skatina artimuosius tarpusavyje pasišnekėti apie donorystės idėją.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.