Devyniolikmetė Fausta Bagdonaitė – pirmoji šilutiškė mergina, sulaužiusi standartus ir, kai tik pernai Lietuvoje keli tūkstančiai jaunuolių pirmuoju šaukimu buvo pakviesti į privalomąją karinę tarnybą, nedvejojusi metė iššūkį ir sau, ir stipriajai lyčiai.
Taigi devynis mėnesius, nuo praėjusio rudens iki šiemetinio pavasario pabaigos, ši mergina praleido su kario amunicija, kartu su vaikinais po kelias paras per savaitę šalo miškuose, mokėsi šaudyti ir ginti tėvynę.
Dėl pačios išsikelto tikslo merginai teko paminti ir ūmų charakterį, impulsyvų temperamentą bei moteriškas ambicijas.
„Kai tik kuopos vadas, pirmą dieną pamatęs mane, paklausė: „Ką čia veikia ši mergaičiukė?“, dar labiau užsispyriau įrodyti, kad jis neteisus“, – linksmai sako šilutiškė, sėkmingai įveikusi jauno kario kelią.
Nenuorama nuo mažens
„Dažnai pagalvoju, kas būtų, jei iš tikrųjų prasidėtų karas? Aš tikrai nesislėpčiau krūmuose“, – sako pašnekovė, kuri nuo mažens mėgo aktyvų gyvenimo būdą, daug sportavo, rado laiko šokti „Atėnės“ klube.
Būtent kilni idėja – noras išmokti ginti tėvynę – ir noras išbandyti savo galimybes paskatino Faustą tapti kare.
Kai Fausta prieš metus rankose spaudė gimnazijos baigimo atestatą, ji nepatraukė kartu su bendraamžiais krimsti studijų aukštojoje ar kolegijoje, o nusprendė paaukoti metus „netradicinėms atostogoms“.
„Buvo visko. Tačiau kariuomenėje tarnavau savo noru ir negalėjau sau leisti pasitraukti“, – pripažįsta mergina.
Ar negaila prabėgusių metų? Ne, šilutiškė sako, kad baigusi gimnaziją ji norėjo pailsėti, nuo visko atitrūkti ir susidėlioti ateities planus, pamąstyti, kur iš tikrųjų vertėtų studijuoti. Todėl ji ir padarė netikėtą sprendimą – niekur nestudijuoti.
Užtai dabar su didžiuliu entuziazmu laukia dienos, kai pradės vėl mokytis. „Būdama kariuomenėje supratau, jog svarbu daryti tai, kas iš tiesų patinka. Juk profesiją renkamės visam gyvenimui“, – sako pašnekovė, ketinanti šiemet pradėti studijuoti šokio pedagogiką.
Tapo motorizuota pėstininke
Kai Lietuvoje buvo pradėta vykdyti privalomoji karinė tarnyba, Fausta į kareivines patraukė su pirmuoju šauktinių būriu. Tai buvo tikras iššūkis jaunai, gležnai merginai.
Fausta pateko į Klaipėdą, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalioną, ir tarnavo motorizuotų pėstininkų kuopoje. Tarp 500 jaunuolių, atliekančių privalomąją karinę tarnybą, buvo 19 savanorių merginų. „Manau, kad šis skaičius nemažas, nes šiemet merginų bus tik 7“, – sako Fausta.
Prisimindama pirmuosius įspūdžius kariuomenėje, mergina neslepia šypsenos: praėjus devyniems sunkiems ir išbandymų kupiniems mėnesiams, tikrai yra ką prisiminti.
Teko atsikratyti senų įpročių
Pernai rugpjūčio pabaigoje atvykusių į batalioną šauktinių laukė du mėnesius trunkantys baziniai kario mokymo kursai. Daugumai sunkiausios buvo pirmosios trys savaitės, kai reikėjo išmokti nuolankiai klausyti vado nurodymų, laikytis griežtos disciplinos, kariškos tvarkos.
„Aš juk visad buvau „pelėda“ – mėgau ilgai naktimis dirbti, o rytais pamiegoti. Kariuomenėje šių įpročių teko kaipmat atsisakyti. Keldavomės 5.45 val., iškart eidavome į lauką daryti mankštos. Bet kokiomis oro sąlygomis bėgdavome krosą, darydavome atsispaudimus, atsilenkimus. Paskui eidavome tvarkytis kambario, susiruošti, nusiprausti. Po pusryčių laukė kasdienis ritualas – vėliavos iškėlimas ir kelių valandų paskaitos. Po jų – pietūs ir vėl valanda sporto“, – pasakoja mergina.
„Įsivaizduokit, kaip man, tokiai impulsyviai akiplėšai, reikėjo tramdytis“, – su šypsena prisipažįsta pašnekovė. Tačiau, anot jos, kiekvieną sunkią minutę jos varomoji jėga buvo didžiulė motyvacija.
„Pati norėjau tarnauti, todėl negalėjau nusileisti vaikinams. „Ne, to nebus“, – sakiau sau“, – prisimena Fausta savęs įtikinėjimus, kai būdavo nelengva.
Merginoms – jokių išlygų
„Jei manote, kad į privalomąją karinę tarnybą savo noru susirinkome tik „vyriškos“ merginos, tikrai klystate“, – sako Fausta, linksmai „fyfutėmis“ vadindama savo „kūbriko“ (kambario) kaimynes.
Anot jos, labiausiai užgavo pirmąją dieną kuopos vado ištarti žodžiai, jog merginoms kariuomenėje – ne vieta. Bet tie žodžiai davė papildomos motyvacijos ir psichologinių jėgų.
Nuo ryto iki vakaro dėvimi kariški „kerzai“ (batai), kamufliažinė uniforma ir paslėpti plaukai tapo ne tik vaikinų, bet ir merginų kasdienybe. Dailiosios lyties atstovės lygiai taip pat darė fizinius pratimus, dieną naktį šalo miške be palapinių, po kelias paras mokėsi išgyventi be dušo.
„Pirmą kartą pasijutau esanti tarp fiziškai panašių, lygiaverčių žmonių. Jei mokykloje per kūno kultūros pamokas man buvo vieni niekai įvykdyti fizinio krūvio normatyvus, tai kariuomenėje reikėjo kaip reikiant pasistengti. Iš pradžių net gerokai atsilikau“ – prisipažino Fausta.
Beje, vykdama atlikti karinę tarnybą ji nepaliko namuose ir moteriškų dalykėlių. Karės spintelėje buvo galima rasti kosmetikos, o ant rankos, nors ir nelabai patiko kuopos vadui, visad švytėjo ryškiai mėlynas laikrodis…
Rado atsakymus
„Visad renkuosi sunkesnį kelią, nes žinau, kad reikia bandyti“, – sako Fausta. Nors praėjo devyni mėnesiai, šiandien ji jaučiasi lyg būtų atostogavusi. Džiaugiasi, kad išmoko šaudyti – tai vienas įdomiausių asmeninių pasiekimų. Taip pat nemažai gavo žinių apie kariuomenę, ginklo valdymo bei kitų tėvynės gynybos įgūdžių.
Anot merginos,ji buvo viena iš „pirmųjų blynų“, patekusių į ką tik suformuotą karinių mokymų programą, todėl sunku teigti, kad Lietuvos kariuomenėje per 9 mėnesius jaunuoliai yra pakankamai parengiami ginti tėvynę. Dauguma karo pratybų buvo rengiamos miške, tai – savotiškas partizaninis karas.
Ji mano, kad jei kiltų tikras karas, jis vyktų mieste, todėl per mokymus pasigedo praktikos, kaip reikėtų kariauti gatvėse, tarp pastatų.
„Šilutės naujienoms“ Fausta prisipažino, kad iš dalies kuopos vadas buvo teisus, nes vis dėlto merginoms kariuomenėje tikrai ne vieta. „Reikia pripažinti, kad pati gamta taip sukūrė, jog moterys yra fiziškai silpnesnės, tad atliekant karinę tarnybą dailiajai lyčiai reikia gerokai daugiau pasistengti ir atiduoti jėgų.
Tuo tarpu vyrai, norėdami pasiekti panašų rezultatą, jėgų išeikvoja mažiau. O kariuomenėje nėra ir negali būti išlygų pagal lytį. Čia – visi lygiaverčiai, kai ant likimo kortos pastatytas šalies, jos žmonių likimas“, – sako Fausta.
