Kažin, kiek yra pamariečių, kurie nesiilgėtų marių, kurie, kiekvienąkart prie jų atsidūrę, nesidžiaugtų nauju reginiu, spalvomis, vėjo dvelkimu (ar gūsiais) ir nepakartojamu vandens kvepėjimu. TAU literatai, susiruošę perplaukti per marias į Juodkrantę – taip pat.
Penktadienio rytą marios lygios kaip stiklas. Jų paviršius atspindi sidabrinį nuo lengvos ūkanos dangų, pakrančių nendrės slopina ramų Drevernos uosto šurmulį. Svetingai rikteli vienas kitas kiras – plaukiam! To plaukimo tik 12 minučių, o juk galėtume ir valandėlę, antrą. Nė skonio nepajusim. Betgi svetingai laukia Juodas krantas. Žinom apie jį tiek, kiek būtina: pastatų architektūroje įžvelgsime 19 amžiaus statybų tendencijas, perėję miestelį Nidos link, pasiektume sengirę su garnių ir kormoranų kolonijomis. Rasime čia ir miniatiūrų muziejų, ir akmens skulptūrų „Žemė ir vanduo“ parką marių krantinėje, prisiminsime vėtrunges, unikalų žvejų laivų ženklą, kurios neturi analogų nei Šiaurės, nei kitose artimosiose jūrose. Gal paieškosime ir Griekinės – nuodėmių liepaitės, augančios senosios liepos vietoje. Ne, jos neieškosime, kam tokią dieną kelti iš atminties kokią nuodėmėlę… Juk ne to čia atsibeldėme – per marias atplaukėme…
O iš tiesų atviliojo mus čia noras pajusti šitos vietos dvasią, tai, kas nematoma akimi, primygtinai rodoma pirštu. Arčiausiai uosto – smėlio skulptūros. Nusistebime – ir kaip to smėlio nenuplovė liūtys?.. Toliau Gintaro įlanka. 1860 – 1890 metais čia vyko intensyvus gintaro kasimas. Daugiau nei 75 000 kg iškasto gintaro davė duonos darbininkams, pelno verslininkams. Nedaug to gintaro beliko mums marių dugne. Tegu dar jis ten pabūna nepaliestas.
Gintaro įlankoje – nendrių skulpūros. „Tarpuvartėje” į marių platumą įstabiausia A. Sirtauto „Delčia”. Iš jos tikrai sklinda Žemę ir kosmosą jungianti dvasia. Tylu. Visa aplinka pilna esamumo pojūčio. Visuma jaučiamės ir mes. Mintis, kad skulptūros suliepsnos rudens lygiadienį, kad švystels į Visatą tegu ir mažu atšvaitu, skatina vertinti ne blizgesį, o žmogaus skleidžiamą šviesą.
Toliau greitieji pasileidžia ieškoti tako į švyturį, o lėtieji – grįžta pasiklausyti marių šnekos. Ieškantieji tako į švyturį pateko į raganų pinkles: lyg iš žemės išdygusi pasirodo nuoroda į Raganų kalną. Kuriuo taku eiti?.. O čia plūsteli rūko debesis ir pasipila lietus. Antrąjį būrelį lietus užklumpa visai prie pat L. Rėzos kultūros centro. Juos čia svetingai priima. Vienoje salėje – koncertas. Fortepijono muzika, lietui teškenant į palanges – ypatingas derinys. Sėdėtum ir nesikeltum, bet, ištrūkę iš raganų kerų draugai kviečia pietauti.
Juodkrantės lietus neerzina, tik parodo kurorto spalvas. O jos mainosi kas pusvalandį. Jaukios, pilkšvos, su margiausių gėlių intarpais.
Jau debesys skysta ir belieka parodyti raganoms ir velniams, ką gali senjorai literatai. Džiugus kalno šturmas ir raganos nutilo. Kalnas 42 m aukščio, kadaise vadintas Jono vardu, čia švęstos Joninės. Jų atgarsis jaučiamas medžių kamienuose, skardžių šešėliuose. Paslaptis gyva ir nenutolusi, nes kita būtybė, kurios vardu seniau vadinta ši vieta – Ieva. Raganų kalne stipriai jaučiama praeitis, senovė, prisimename tą metą, kai greta žmogaus gyveno dievai ir mitologinės būtybės. Ne visas jas 1979 – 1981 metais čia atkūrė ir medyje apgyvendino lietuvių tautodailininkai. Kai kurios figūros jau senstelėjo, pavargo, todėl jauti pareigą priminti bendražygiams kokią sakmę.
Gyvenkit senosios, dvasiomis virtusios raganėlės, laumės ir žiniuonės, o mus jau kviečia saulės nutvieksta marių pakrantė, iš akmens gavusi gyvybę skulptūra. Jau ir laivas laukia. Iki, Juodasis krante.