Tylus rytas Petrelių kaime, Saugų seniūnijoje. Iš tautodailininko Rimanto PILIBAVIČIAUS ir jo žmonos Astos namų kiemo į keliuką išbėga kudlotas šuo Vajus, vardą gavęs nuo žodžio „vėjas“.
Paskui jį ateina ir sodybos šeimininkas, tautodailininkas R.Pilibavičius. Sukame į namuose įrengtas kūrybines dirbtuves ir susėdę prie Rimanto rankomis ornamentuoto virtuvės stalo, šnekame apie tai, už ką tautodailininkas taip vertinamas, – apie tapybą ant senų Pamario trobų lentų.
Lenta – tarsi gyvas daiktas
Kūrybinės tautodailininko dirbtuvėlės – antrajame namo aukšte. Darbais apdėliotame kambaryje kiek šaltoka, tačiau, pasak R.Pilibavičiaus, taip būna ne visada.
„Šiandien pasidariau laisvadienį, tad nekūrenta“, – šypsosi ir vieną po kito ima rodyti savo kūrinius.
Ant tamsių impregnuotų ir tapybai paruoštų lentų sušvinta aliejiniais dažais tapytos gėlės, medžiai, gyvūnai, angelai, rūpintojėlis.
„Jau pats žodis tautodailė pasako, kad toli eiti nereikia – tapau tai, ką matau“, – sakė R.Pilibavičius.
Apsilankymo metu tautodailininkas su žmona kaip tik ruošėsi kelionei Vilniun, į tradicinę Kaziuko mugę. Į ją šeima važiuoja kasmet, maždaug nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tai jau tapo tradicija.
Paklaustas, ar daug darbų vežasi, tautodailininkas pripažįsta, kad išties nemažai. Esą, žmonės, kaip ir jo kūriniai, labai margi, tad tam, jog kiekvienas rastų tai, kas jam tinka ir patinka, reikia didelio pasirinkimo.
„Negalima nuvažiuoti į mugę su 5 kūriniais, kuriuos pats laikai šedevrais, ir tikėtis, kad jie turi patikti visiems“, – aiškino tautodailininkas.
Namo po Kaziuko visaip tenka grįžti – ir su daugiau, ir su mažiau likusių kūrinių, tačiau pirkėjų niekad netrūksta. Rimantas pasakoja, kad daug metų jo kūrinius perka ir tie patys žmonės, ir nauji susidomi.
Būna, kad sustoja ir dailės studentai, klausinėja, kaip lentas reikia paruošti, tačiau tautodailininkas jiems dažniausiai pataria: „Tapykit ant drobės – bus paprasčiau“. Mat tiesiog imti ir tapyti ant lentų taip paprastai negalima. Visų pirma jas reikia paruošti – įmirkyti, kad nešlaptų, nedegtų ir dažai laikytųsi.
Šis procesas užtrunka, nes, kaip R.Pilibavičius sako, lenta – tarsi gyvas daiktas. Kartais ji susitraukia, kartais sutrūkinėja. O ką su tokia daryti? Tik mesti lauk.
Turi savo kryptį
R.Pilibavičius niekad neskaičiavo, kiek ant senų lentų tapytų kūrinių jau yra gyveniman išleidęs. Labai daug. O kiek lentų yra sugadinta ir išmesta – irgi gyva galybė.
Iš kur jų tiek daug reikia gauti? Tautodailininkas pasakoja jų ieškantis įvairiai. Vienas iš būdų – pamačius griaunamą seną pastatą tartis su šio šeimininkais, kad nebereikalingas lentas parduotų jam.
„Senos lentos dažnai patręšusios, suskilusios būna, tad iš 2-3 metrų medienos kartais vos keli darbeliai išeina“, – aiškino tautodailininkas.
Vyras savo darbams naudoja tik pušines ir eglines lentas. Sako žinantis, kad jos tinka, o kitokių net neieško: kam gręžtis nuo to, kas jau laiko patikrinta ir išbandyta.
Vertybė – metai
Apie ankstesnį gyvenimą ir mokslo popierėlius Rimantas kalbėti nelinkęs. Sako svarbiausia, kad turi tautodailininko pažymėjimą. Prisipažįsta, kad jaunystėje kai ką apie meną mokėsi Šiauliuose, Vilniuje, tačiau tie bandymai nesiskaito.
„Savamokslis esu, o tapyti pradėjau nuo jaunystės“, – sako.
Tautodailininko pažymėjimą menininkas gavo vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę. Iki tol darbavosi Saugų tarybiniame ūkyje. Tuo metu labai svarbi buvo sovietinė propaganda, todėl daug dėmesio buvo skiriama vaizdinei agitacijai. R.Pilibavičius darė įvairius stendus, plakatus, rašė skambius šūkius.
„Dirbau tą patį, ką ir dabar kai kas daro. Propaganda niekur nedingo, tik dabar ji įgavo materialų pavidalą ir kitą pavadinimą – reklama“, – įsitikinęs tautodailininkas.
Kai buvo atgauta Lietuvos nepriklausomybė ir ūkiai iširo, daugeliui juose dirbusių dailininkų atėjo juodos dienos. Tautodailininkas pasakojo, kad ieškodami, kaip išgyventi, daugelis teatralų netgi ėjo bandelėmis prekiauti.
Iš ko gyventi, galvojo ir Rimanto šeima. Pradžioje vyras ėmėsi tapybos darbų ir bandydavo juos parduoti Šilutėje atsiradusiame „Gerdos“ salone. Vėliau tautodailininko žmona ir mūza Asta vyrui pamėtėjo kitą mintį. Matydamas, kaip ji, paėmusi saują rugių, riša kažką panašaus į lėkštę, Rimantas ėmė gaminti šiaudinius baldus. Tačiau pirkėjams jie pasirodė per brangūs.
Mintis išbandyti tapybą ant saulės ir vėjo nugairintų lentų tautodailininkui ir jo bičiuliui kilo atsitiktinai pamačius, kaip ardoma audros nuversta Šilutės muziejaus daržinė miesto centre.
„Galima sakyti, toks tapybos būdas – mūsų abiejų projektas“, – sakė R.Pilibavičius.
Tautodailininkas sako žinantis, kad yra žmonių, kurie darbus plagijuoja, tačiau tuo nesipiktina. Sako, kad lenta, kaip ir drobė, nėra nuosavybė. Daug svarbiau tai, kaip tu ją matai ir įsivaizduoji, ką galima ant jos nutapyti.
Akivaizdu, kad menininko įsivaizdavimas darbų pirkėjams tinka ir patinka. Kitaip argi jis būtų pelnęs tokį pripažinimą ir sėkmę?
„Kaip sakoma vienoje dainoje, mano metai yra mano vertybė. Kuo daugiau jų turi, tuo daugiau ir patirties – ką čia bepridursi“, – paklaustas, ar daug laiko prireikė, kol tapo gerai žinomas, kalbėjo tautodailininkas.
Savita meno rūšis
Reklamuotis R.Pilibavičius nemėgsta. Sako, kad laikas jau patikrino, jog tie, kas susidomi jo darbais parodose ar mugėse, randa būdų kaip susisiekti.
Tautodailininkas dirba ir pagal užsakymus. Eskizo klientui niekuomet nepiešia – vyrauja abipusis pasitikėjimas. Ir tik vienas Rimantas žino – jam pavyko realizuoti sumanymą, ar ne. Jei kažkas atrodo ne taip – darbas tobulinamas, keičiamas. Tačiau kartais nesuderinamumas tarp to, kas gimsta ant lentos ir pirminio įsivaizdavimo išeina ir į gera.
„Galutinis darbo rezultatas yra lyg upės tekėjimas. Visiems sakau, kad poezija ir proza yra tai, ką parašai, ir ką dar gali pridurti. O tapyboje žodžių nepridėsi – kas padaryta, tas padaryta“, – filosofiškai nuteikė R.Pilibavičius.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba.”