Televizijoje – šilutiškės Saidos skaudžios emigracijos atspindžiai

emigrante saidaSausio 7 dieną LRT laidoje „Emigrantai“ buvo parodytos dvi istorijos, kurių herojai turi nuolat kovoti siekdami išsvajoto gyvenimo. Vienoje jų apie savo emigracijos vingius papasakojo ir 32 metų šilutiškė Saida Bandzaitienė, Airijoje gyvenanti jau 10 metų.

Šeimos ir draugų akyse ji – tvirta, užsispyrusi žemaitė, o prieš televizijos kameras Saida palūžo ir braukė ašaras. Moterį graudina prisiminimai, kuomet emigracijoje įsiliepsnojusi jos ir lietuvio meilė baigėsi jos vienatve su dviem vaikais – sūnumi ir dukra. Laukiantis antrojo vaiko, moteris sužinojo, kad jos vyras susirado kitą – emigrantę iš Lenkijos. Galbūt ši žinia tapo lemtinga nėštumui: vaikas gimė sergantis cerebriniu paralyžiumi.

Gal, jei Saida nebūtų emigravusi, viskas būtų kitaip – daug geriau, bet taip spėlioti netoliese Airijos sostinės Dublino įsikūrusi lietuvė nesiryžta. „Iškentėsiu viską, kas man skirta“, – sako ji.

Vienatvės baimė

Emigracija į užsienį Saidai nebuvo svetima: dar prieš vykstant į Airiją, ji gyveno Vokietijoje, dirbo ten aukle. Sesuo su broliu, įsikūrę Airijoje, vis kvietė ją pas save, kol vieną dieną šilutiškė susikrovė lagaminus ir išvyko pas giminaičius. Iš pradžių moteris įsidarbino greitojo maisto restorane.

„Viską ten dariau – mėsainius gaminau, kasininke dirbau, ir valytoja buvau. Nervų stiprių reikėjo šiame darbe – aš net 3 kartus bandžiau atsistatydinti! Trečias kartas ir buvo lemtingas – kai vasarą reikėjo vykti į sesers vestuves Lietuvoje, darbdavys sakė, kad neduos man atostogų. Neduos? Tai išeinu iš darbo. Kas man beliko?“, – juokiasi Saida.

Vėliau šilutiškė įsidarbino fabrike. Apsipratusi darbe, moteris pradėjo trokšti ir mielesnio asmeninio gyvenimo, ne tik tos pačios kasdienybės – nuo ryto iki vakaro darbe. Ilgą laiką vienišavusi, ji ryžosi naujai pažinčiai su brolio bendradarbiu.
Gyvendami toli nuo namų, emigrantai labiausiai kenčia dėl vienatvės, todėl vos užsimezgus romanui, poros ima skubėti, daryti neapgalvotus žingsnius – tokias išvadas, remdamasi savo patirtimi, daro Saida. Mat, po trumpos draugystės ji pastojo – abu šito norėjo ir džiaugėsi gimus dukrai.emigrantes saidos motinos kiemas

Nėščia ir vieniša

„Susituokėme, kai dukrai Emilijai buvo metai. Po vestuvių išvykau į Dubliną – nusprendžiau ten studijuoti vadybą, kad galėčiau gauti aukštesnes pareigas darbe. Dirbau pardavėja ir turėjau pasiūlymą tapti parduotuvės vedėja“, – karjeros perspektyvas prisimena Saida.

Vyras, iš pradžių žadėjęs sekti paskui, vėliau staiga persigalvojo. „Jis šnekėjo – kam jam būti kaip valkatai be darbo Dubline…“, – vyro atsikalbinėjimus pamena S.Bandzaitienė.

Tad darbo dienas Saida leisdavo Dubline su dukra, o su vyru pasimatydavo savaitgaliais, tuomet nesiskirdami vienas nuo kito nė per metrą. „Nieko negalėjau įtarti“, – atsidūsta moteris.

Dar kartą pastojusi, ji klausė vyro, ką daryti, nes dėl nėštumo būtų reikėję atidėti studijas. Jam dvejonių nekilo: „Aišku, gimdyk“ – sakė.

„Kai buvau penktą mėnesį nėščia, mane paliko… Vėliau sužinojau, kad jis kitą turėjo jau prieš man pastojant“, – skaudžia patirtimi dalijasi kraštietė.

Kaltų nebeieško

Saidos bandymai kalbėtis su vyru, atkalbėti nuo santykių su emigrante iš Lenkijos ir įkalbėti grįžti į šeimą buvo bevaisiai. Dabar, kai Emilijai jau septyneri, o mažajam Giedriui – penkeri, moteris sako jau nė už ką jo į šeimą nebepriimtų. Mat žodžiais jis įskaudino ją dar labiau: kai gimė Giedrius ir gydytojai pasakė diagnozę, kad vaikui – cerebrinis paralyžius, vyras nepasiūlė jokios pagalbos. Vietoje to pasiūlė paklausti gydytojų, gal galima vaiką užmigdyti, kad Saida nevargtų su mažyliu visą gyvenimą…

Moteris sako šiuos siaubingus žodžius iki šiol girdinti naktiniuose košmaruose.

Atsakyti, ar skyrybos nėštumo metu galėjo nulemti vaiko fizinę negalią, moteriai niekas nesugebėjo. Bet ieškoti kaltų Saida jau senai liovėsi. Sunkiausia ir svarbiausia jai dabar – kokiu nors stebuklingu būdu palengvinti Giedriuko ligą.

Moteris vežiojo vaiką į Minsko delfinariumą paplaukioti su delfinais. Po kelių plaukiojimų vaikščioti Giedrius nepradėjo, tačiau naudos iš to buvo – pagerėjo vienos akytės būklė, vaikas pradėjo daugiau kalbėti. Nors Giedriui delfinai labai patiko ir šią terapiją Saida laiko viena veiksmingiausių, tačiau tai brangu. Procedūra kainuoja apie 60 eurų, o jų mažiausiai 10 reikėtų. Taip pat reikėtų gyventi Minske arba vykti į jį dažnai – tuomet kainuotų ir kelionė lėktuvu, vizos.
Ar vyksta tokios procedūros Klaipėdoje, moteris dar nesidomėjo, tačiau artimiausiu metu informaciją peržiūrės.

Sunkios ligos kamuojamas Giedrius nepasiduoda – jis linksmas, daug šypsosi, linkęs bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiaisiais. „Sakau, jeigu aš galėčiau būti tokia linksma kaip jis, tai būtų labai gerai…“, – žiūrėdama į savo vaiką per ašaras šypsosi šilutiškė.

Tėvui apie vaikus primena alimentai

Įžvelgti gyvenime daugiau optimizmo stengiasi ir Saida, nors sunkiai sekasi. Abu vaikus Airijoje pagimdžiusi moteris iš vietinės valdžios gauna nemažą paramą. Taip pat ir pašalpos neįgaliesiems čia didelės. Kol antrokė Emilija būna pradinėje mokykloje, Giedrius lanko ugdymo kursus, kur jį lavina specialistai. Saida džiaugiasi, kad vaikas stengiasi viską daryti pats, jo nereikia maitinti – jis valgo kaire ranka. Šis ugdymas Giedriui nemokamas.

emigrantes saidos vaikaiLikusi be vyro, Saida parduotuvės vedėja taip ir netapo, nes nebegalėjo tęsti studijų. Šiuo metu ji dirba prekybos centro kasininke, tačiau vien iš savo atlyginimo dviejų vaikų sako niekaip negalėtų išlaikyti – išgyventi padeda vienišos mamos pašalpa. Tiesa, jeigu ji gautų didesnę algą, negautų pašalpos.

Padėti savo vaikams ir jų motinai tėvas niekuomet nesiveržė. Jis prisideda tik tiek, kiek įpareigojo teismas – moka alimentus. „Perveda pinigus ir viskas. Per 5 metus nuo Giedriaus gimimo tėvas nei karto nepaskambino ir neaplankė šeimos. Kai reikėjo daryti Giedriui pasą, turėjo pasirašyti abu tėvai, nesvarbu, jie išsiskyrę ar ne. Tai pati su vaikais 300 km važiavau pas vyrą, prieš tai pranešusi, kad atvažiuoju. Emilija prie jo nedrįso prieiti, o po to ir klausinėti apie jį nustojo. Turbūt suprato, kad tai – svetimas žmogus“, – dukrai skaudų susitikimą pamena Saida.

Močiutė persikraustė pas anūkus

Dukrai padėti į Airiją persikraustė Saidos mama Albina, gimtinėje palaidojusi vyrą. 61-erių pensininkė, visiškai nemokėdama anglų kalbos, svetimoje šalyje po truputį jau įleidžia šaknis. Močiutė Albina ne tik vaikus prižiūri, bet ir gamina visai šeimai valgį, kieme pradėjo auginti daržoves. Pati savo rankomis malkinę pastatė, o kieme netgi kivių medžius augina.

„Aišku, sunku svetimoje šalyje, bet Lietuvoje, ko gero, ji taip negyventų. Gerai ir man čia – aš pati negaunu pašalpų, bet valstybė man moka už anūko priežiūrą 200 eurų per savaitę. Taip pat gaunu ir nemokamą medicininę pagalbą ir vaistus. Ką jau kalbėti apie tai, kad visus dantis nemokamai sudėjo“, – apsistojusi pas dukrą džiaugiasi močiutė.

Šilutės policijos pastate neįgalieji nelaukiami

Saida tiki, kad ateitis bus gražesnė. Tikisi ji, kad ir berniuką pamatys lakstantį po pievą… Tačiau grįžti į Lietuvą nesvarsto – pasak jos, vieniša su dviem vaikais ji čia neišgyventų.

„Grįžusi į Šilutę, visų pirma turėčiau pradėti galvoti apie gyvenamosios vietos pakeitimą, nes butas, kurį turiu, yra trečiame aukšte. Geriausia dėl Giedriaus būtų gyventi name, bet niekuomet tiek nesutaupyčiau, kad galėčiau jį nusipirkti. Turbūt net 100 Lt, jei turėčiau darbą, atsidėti negalėčiau – viskas mokesčiams išeitų. Lietuvoje viskas brangiau – ir maisto produktai, ir drabužiai vaikams“, – apie tirpstančius pinigus grįžus į Lietuvą svarsto kraštietė ir džiaugiasi, kad Airijoje finansinių nepriteklių nepatiria.

Nuo grįžimo namo Saidą atbaido ir tai, kad Lietuvoje neįgalieji labiau diskriminuojami nei Airijoje. Skaudžiai pamena moteris, kai Šilutėje su Giedriumi vyko į Migracijos tarnybą dėl lietuviško paso vaikui. Policijos pastatas tuomet buvo tik po remonto – nauji laiptai padaryti, o nuovažos neįgaliesiems, sėdintiems vežimėliuose, iki šiol nėra. Moteriai teko ieškoti vyrų, kad padėtų įnešti vežimėlį į policijos pastatą.