Reikalavo Mažosios Lietuvos „priglaudimo“
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Mažosios Lietuvos lietuvininkai, remdamiesi JAV prezidento T. W. Wilsono paskelbtais tautų apsisprendimo teisės principais, ėmė reikalauti Mažosios Lietuvos atskyrimo nuo Vokietijos ir prijungimo prie nepriklausomos Lietuvos valstybės. 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje sušauktas lietuvių susirinkimas įsteigė Prūsų lietuvių tautinę tarybą, kuri netrukus buvo pavadinta Mažosios Lietuvos tautine taryba (MLTT). Ją sudarė 53 nariai, o pirmininku išrinktas Vilius Gaigalaitis.
Po dviejų savaičių, lapkričio 30 d. įvyko antrasis MLTT susirinkimas, kuriame buvo iškelti 4 darbotvarkės klausimai: 1) ligtolinės Tarybos veiklos aptarimas; 2) Tarybos pirmininko Gaigalaičio dviprasmiško elgesio svarstymas; 3) naujo pirmininko rinkimai; 4) einamieji klausimai.
Būtent svarstant ketvirtą darbotvarkės klausimą buvo priimtas Mažosios Lietuvos tautinės tarybos aktas, kitaip vadinamas Tilžės aktas. Jis patvirtino anksčiau viešai išreikštą Tarybos nuostatą, remiantis tautų apsisprendimo teise reikalauti Prūsų Lietuvos prijungimo prie Lietuvos Respublikos.
Akte rašoma: „Atsižvelgiant į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti ir tai, kad mes, Lietuviai, čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto dauguomenę, reikalaujame mes, remdamiesi ant Vilsono Tautų apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėto siekio pašvęsti“. Tilžės aktą pasirašė 24 šios tarybos nariai.
Vokietijoje sukėlė pasipiktinimą
MLTT nutarė Tilžės aktą paskelbti ir įteikti Santarvės valstybėms. Nutarta su paruoštais dokumentais vykti į Karaliaučių, tačiau neradus santarvininkų atstovo išvykta į Dancigą. Dokumentus nuvežti patikėta J. Vanagaičiui ir J. Aukštuolaičiui.
Dancinge buvo rastas Danijos Raudonojo kryžiaus laivas ir, tarpininkaujant jo kapitonui, susisiekta su Prancūzijos karinio laivo – kreiserio kapitonu. Jam buvo patikėti 4 dokumento egzemplioriai, kuriuos jis turėjo perduoti Prancūzijos, Anglijos, JAV ir Italijos atstovams; vienas egzempliorius įteiktas minėtajam Danijos laivo kapitonui.
Dano gautas Tilžės aktas ir jį lydintys dokumentai buvo paskelbti Danijos spaudoje, o iš jos perspausdinti ir Vokietijos spaudoje. Vokietijoje šis aktas buvo įvertintas kaip tėvynės išdavystė, už kurį grėsė ar buvo grasinama gana griežtomis sankcijomis. Laikraštyje „Tilsiter Allgemeine Zeitung“ pasirodė straipsnis pavadinimu „Naujas lietuvių niekšiškumas“, kuriame lietuvių siekis įvardintas kaip beprotiškas. Tai, kad Vokietijoje Tilžės aktas sukėlė subruzdimą ir pasipiktinimą, kad vokiečiai reikalavo, jog MLTT atsisakytų savo tikslų, įrodo ir straipsnis Tilžėje leistame laikraštyje „Prūsų lietuvių balsas“ (Nr. 1): „Subruzdo visi vokiečiai, urėdininkai ir kiti senosios valdžios šulai bei ramščiai ir visokiu būdu ėmė darkyti ne tik personališkai tarybos veikėjus ir jos šalininkus, bet ir visus lietuvius taip prūsus, kaip ir Didžiosios Lietuvos gyventojus. Būtinai turime protestuoti prieš tuos nesiliaujančius mūsų tautą niekinančius užpuolimus visvokiečių, prie kurių ir prisidėję keli savo pareigas prieš giminę užsimiršę lietuvininkai“.
Vienas vokiečių valdininkas lietuvių Tarybos nariui Jokūbui Stiklioriui pranešė, kad jis nuolat gaunąs piliečių reikalavimus areštuoti Mažosios Lietuvos tautinės tarybos narius už krašto išdavimą, todėl draugiškai patarė lietuvininkams uždaryti savo tautinį „kromelį“ ir dingti iš Tilžės.
Originalas dar nerastas
Iki šių dienų apie Tilžės aktą žinoma nedaug. Pagrindinis išlikęs istorinis šaltinis, XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pateikęs išsamių žinių apie Tilžės akto priėmimo sąlygas bei aplinkybes, yra jo signataras Jonas Vanagaitis. Ankstesniuose istorikų darbuose ir amžininkų prisiminimuose užuominų į Tilžės aktą nėra. Apie jį neužsimenama nei Adolfo Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“, nei išsamiai Prūsų Lietuvos tautinės tarybos (toliau – PLTT) veiklą nagrinėjusio Rudolfo Valsonoko 1923 metais išleistoje knygoje, nei įžymiojo Vilhelmo Storostos-Vydūno darbuose. Šio akto nemini ir 1918 metais Klaipėdoje bei Tilžėje leisti lietuviški laikraščiai, informavę visuomenę apie lapkričio 30 dieną vykusį MLTT susirinkimą, kuriame šis dokumentas ir buvo priimtas. Nė vienos eilutės apie aktą nerasime ir to meto Lietuvos spaudoje.
Iki šiol nėra rastas Tilžės akto originalas, neaiški ir vieta, kur jis buvo pasirašytas. Žinoma tik tiek, kad MLTT susirinkimas, kurio metu ir buvo pasirašytas šis dokumentas, galėjo vykti žymaus Tilžės spaustuvininko, „Lituanios“ savininko Enzio Jagomasto bute arba kito tilžiškio Fridriko Sūbaičio bute, nes jame, mėtydami pėdas nuo vokiečių žandarų, taip pat rinkdavosi lietuvių veikėjai.
Pirmoji žinoma Tilžės akto vizualizacija – plakato forma su deklaracijos tekstu ir parašais – išleista 1926 m. „Grafikos“ leidykloje Šiauliuose. Tačiau mums geriau žinomas ir labiau paplitęs Tilžės akto plakatas, pasirodęs 1936 m. Jį, meniškai paruoštą, spalvotą, didelio formato išleido signataras Jonas Vanagaitis „Ryto“ spaustuvėje Klaipėdoje.
Šiandien Tilžės akto reikšmė vertinama įvairiai. Šis aktas nėra pirmas nei vienintelis dokumentas ar pareiškimas, kuriame kalbama apie siekius sujungti Mažąją ir Didžiąją Lietuvas. Apie šiuos siekius dar 1914 m. prakalbo Amerikos lietuviai, vėliau lietuvių konferencijos Šveicarijoje, Olandijoje, galiausiai Rusijoje. Vieni istorikai teigia, kad Tilžės aktas, išskyrus moralinį tam tikros lietuvininkų dalies nuomonės išreiškimą, didesnės įtakos neturėjo, kiti sako, jog būtent dėl šito akto dalis Mažosios Lietuvos, o būtent Klaipėdos kraštas, ir atiteko Lietuvai.