…mums privalu papasakoti apie būtąjį laiką, kad vaikai suvoktų, jog dar jų negyventas laikas nėra tuščias, kad jie – tąsa tos būties, kurioje taip arti buvo ir tikra žemė, laukų ir namų dvasios… Tai ne didaktika, ne pamokymai, tik viltis, jog, truputėlį žvilgterėję atgal, pasidairę aplink, vaikai pasiims į ateitį nors kokį niekutį, už kurio laikydamiesi tvirčiau įaugs į savo žemę“, – tokiais pamąstymais dalijasi Irena Arlauskienė, daugeliui šilutiškių gerai žinoma lietuvių kalbos mokytoja.
Neseniai F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje ji pristatė naujausią savo kūrinį – „Pirmyn per aplink“.
Renginio metu autorė atskleidė nesiilginti mokyklos, neplanuojanti pamokų, tačiau visada džiaugiasi, kai šalia jos yra kas nors iš ypatingų mokinių. Tą įrodė ir knygos sutiktuvės – ištraukas skaitė aktorius Vygantas Paldauskas, renginį vedė Indrė Skablauskaitė, dainavo Kornelija Čepytė. Visi jie – I.Arlauskienės mokiniai, kuriuos mokytoja šiltai prisimena ir apie kiekvieno jų gabumus galėtų nesustodama pasakoti. Mokytoja neslepia, kad dabar toks laikas, kai pati jau mokosi iš savo mokinių.
Knygoje sakmėmis prabyla močiutė
Pirmojoje knygoje mokytoja papasakojo apie savo vaikystę, antrojoje – apie viską, kas susiję su mokykla. Trečiojoje knygoje vaizduojamas visiškai kitoks pasaulis, pasaulis, kurį stebuklingais pasakojimais, istorijomis kuria močiutė. Pasaulis prabyla sakmėmis, kuriame paslėpti močiutės pamokymai kaip reikėtų elgtis ir kaip reikėtų gyventi.
Knygą „Pirmyn per aplink“ komentavusi Pirmosios gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Lina Liepinienė prisipažino, kad jai didelė garbė pristatyti I.Arlauskienės knygą, nes autorė – unikali, turinti savitą požiūrį į pasaulį. Ji pažvelgė į gyvenimą kaip į sakmę. Būtent šis motyvas L.Liepinienei atrodė pats stipriausias. Sakmės veikėja yra močiutė, senas žmogus ir mažiausiojo akimis ji visai nepanaši į močiutę, kuri kepa bandeles: ji nei žila, nei kuodelį suka, neturi ir languotos skarelės ant pečių.
Jei žiūrėtume į sakmę kaip į pasaulį, kaip į gyvenimą, tai sakmė įprasmina protėvių atmintį. Sakmių pasaulyje žmogus kalbasi su akmeniu, medžiu, dangumi, debesimis. Senosios pagoniškos dievybės tarsi persikelia į dabartį ir gyvena su žmonėmis, taigi 
kūrinyje minimi kipšas, ragana, perkūnas, įdomi namų dievybė numinukas, kuris pasirodo yra namų dvasia, maitinama pienu ir duona.
Anot L.Liepinienės, kai pamatai knygą, visų pirma vertini viršelį. Pavadinimas „Pirmyn per aplink“ pradžioje jai atrodė turintis kitokią prasmę, tačiau vėliau ta prasmė gražiai buvo paaiškinta knygos pabaigoje: kada senelis (iš pradžių buvęs šalutinis veikėjas) pasako, kad nuo seno yra taip – ko nespėji atiduoti vaikams, skubi pasakyti anūkams. Išaiškėja, jog pavadinimas reiškia žmogaus gyvenimo cikliškumą, sugrįžimą, perduodant patirtį. „Manau, ši knyga suras skaitytoją, jos perskaityti greitai neina, prie jos reikia grįžti, tarsi iš naujo perskaityti“, – reziumavo buvusi I.Arlauskienės studentė.
Senelių pareiga – kalbėti su vaikais
Kalbėdama apie naujausią savo kūrinį I.Arlauskienė spalvingai papasakojo vieną nutikimą. Kartą gatvėje ji susitiko tris koleges iš mokyklos. Pokalbiui įsibėgėjus, viena jų sako: „Žiūrėk, dar nesususom“. Taigi visoms vidutinio ir vyresnio amžiaus moterims I.Arlauskienė linkėjo „nesususti“. „Mes privalome skelbti savo genties evangeliją, kuri yra tos mūsų girdėtos sakmės, mūsų gretimos istorijos. Kiek aplink mus pasaulyje yra stebuklingų dalykų, kurių negalime užmiršti ir kuriuos būtinai reikia pasakyti. Man atrodo, kad mūsų, senelių, pareiga ir yra kalbėti su vaikais“, – sakė mokytoja.
Jau buvo minėta, kad vienas knygos motyvų – gretimas mistinių būtybių pasaulis. Ponia Irena prisipažino, kad kažkada ji tikrai nesigynė kai mokykloje ją vadindavo ragana- tai buvo kaip žaidimas. Po to ji pavargo nuo tokio nelabai gero sakinio: „nu palaukit, papulsit jūs Arlauskienei, duos ji jums per sprandą“.
Ta ragana jai pradėjo įkyrėti, todėl mokytoja prisipažino, kad ją sudegino knygoje „Jos čia nėra“. Ji išplazdėjo pelenais, todėl dabar I.Arlauskienė sako esanti tik močiutė, jau nebe ragana. Anot pedagogės, močiutėms reikia užpildyti kažkokį didelį pasaulį, matyti žmogų greta. „Daug pasaulyje ir mumyse yra nesuprasto, baugaus ir paslaptingo, mums reikia tyrinėti ir žmogų, ir žemę, ir savo sielą. Kitaip neišeina, toks jau mūsų gyvenimas“, – išmintimi dalinosi ji.
Autorė džiaugiasi, kad gali leisti knygas kartu su Rimante Bučinskaite, kuri jas iliustruoja. Anot mokytojos, Rimantė turi savitą pasaulį, ji arba papildo, arba sukelia naujas mintis. Ji mažyčiu piešinėliu sugeba pasakyti be galo daug.
„Niekad nebūtų atėję į galvą nupiešti viršelio vaikus lizdelyje, bet ji atrado svarbiausią dalyką: kol turim vaikus delne, tol jie saugūs, tol juos reikia, kaip tuos viščiukus, mokyti“, – pripažino mokytoja.