Tremtinio atminimas gyvas bičiulių širdyse

Eduardas SmitasJau penkeri metai, kai 2009-ųjų sausio 21 dieną, sulaukęs 82 metų, iš gyvenimo išėjo iškilus mūsų kraštietis, buvęs politinis kalinys Eduardas Šmitas.

E.Šmitas užaugo Švėkšnos miestelyje. Dar Šilutės gimnazijos suole sėdėjusį jaunuolį sovietų valdžia areštavo ir pripažino politiniu nusikaltėliu.

Pusę metų E.Šmitas buvo kalinamas Šilutės kalėjime, o vėliau, praėjęs visas tardymo egzekucijas, pateko į tolimąjį Magadaną. Ten praėjo rūstųjį Golgotos kelią, nušalo rankas ir leisgyvis grįžo į Lietuvą.

Savo išgyvenimus E.Šmitas vaizdžiai aprašė išleistoje knygoje „20 mėnesių pragare“. Ši knyga liko kaip dokumentas, menantis tikruosius sovietinės santvarkos užkulisius.

Vėliau Eduardas įgijo aukštąjį pedagoginį išsilavinimą ir ilgus metus mokytojavo Vilkyčių vidurinėje mokykloje. Vaikus mokė vokiečių, rusų kalbų ir muzikos, vadovavo moksleivių chorams, dalyvavo ir respublikinėse dainų šventėse.

Tai buvo puikaus balso savininkas, taurios meninės sielos žmogus, eilių ir dainų kūrėjas bei atlikėjas. 1962 m. kaimo apylinkių kultūros namų kategorijoje respublikiniame vokalinių ansamblių ir solistų konkurse „Sidabriniai balsai“ E.Šmitas yra tapęs laureatu solinio dainavimo grupėje.

Atgimimo laikotarpiu vilkytiškis aktyviai įsijungė į Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veiklą, o nuo 1995 metų iki pat mirties dainavo chore „Pamario aidas“. Su šiuo choru jis tarsi šaknimis buvo suaugęs, choristai jį gerbė ir mylėjo, nes tai buvo drausmingumo, tvarkos, įspūdingo dainavimo pavyzdys.

Bendradarbiaudamas su choro vadovu Vytautu Jovaiša, E.Šmitas sukūrė nemažai dainų, 12 iš kurių choras turėjo savo repertuare. Jo širdyje labiau skambėjo eilės, todėl muzikinę dalį dažniausiai kūrė maestro Vytautas. Jų dainose atsispindi tremtinio dalios tematika, meilė Tėvynei, gimtajam Pamario kraštui, Šilutei, iš jų dvelkia graži Tėvynės ateities vizija, gamtos grožis, istorinė praeitis, žmonių jausmai.

E.Šmitas buvo puikus pašnekovas, todėl ir vėliau dažnai būdavo kviečiamas į mokyklą pokalbiams su mokiniais.

Atsisveikinus su E.Šmitu liko gražūs prisiminimai ir ryški jo gyvenimo brydė, kurią tęsia užauginti vaikai ir pulkas vaikaičių.
„Tegul vėl Tėvynėj žaliuoja darželiai, laukai ir miškai, Tegul Lietuva vis dainuoja, teauga laimingi vaikai…“ – taip skambėjo jo širdimi parašyti dainos posmai. Jo kūryba įamžinta po mirties išleistoje antroje knygelėje.

E.Šmito atminimą mes nešiojame širdyse.