Ketvirtadienį visuose rajono kampeliuose degė žvakelės tremtiniams pagerbti. Nulenkti prieš juos galvas rinkosi tie, kam nusišypsojo laimė sugrįžti iš tremties, jų vaikai ir vaikaičiai, rajono vadovai.
Pavakarę būrys šilutiškių tradiciškai rinkosi į miesto geležinkelio stotį, iš kur išdardėjo pirmieji vagonai, į Sibiro tolius išvežę mūsų krašto žmones.
Tremties vaizdai – filme
Ešelonai iš Lietuvos pajudėjo 1941 metų birželio 14 dieną, iš Šilutės – jau po karo, 1948-ųjų gegužės 22 dieną. Per 4 metus vien iš Klaipėdos apskrities buvo ištremta apie 40 tūkstančių žmonių. Vieni jų grįžo, kiti amžiams liko Rusijos taigos ir tundros platybėse.
Minint tremties pradžią ketvirtadienį gėlės kankiniams gulė Macikų lagerio kapinėse prie paminklo žuvusiems atminti, prie buvusio Šilutės kalėjimo (dabar – Turizmo ir paslaugų verslo mokykla), kur kentėjo daugybė žmonių.
Susirinkusieji į minėjimą geležinkelio stotyje irgi gėlėmis nuklojo stoties prieigas. Į minėjimo dalyvius kreipėsi naujoji rajono merė Daiva Žebelienė. Ji sakė, kad ši diena – tai lyg mūsų tautos randas ir linkėjo, kad panašių dienų nesulauktų nei mūsų vaikai, nei anūkai.
Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilutės skyriaus pirmininkas Antanas Balvočius sakė, jog kasmet birželio 14-ąją lietuviai draugėn susirenka tam, kad dar kartą prisimintų ir bandytų įvertinti – kas gi iš tikrųjų atsitiko tuomet, 1941-aisiais?
Tėvų prisiminimais dalijosi 1949 metais jau tremtyje, Tomsko srityje gimęs Alfredas Tamošiūnas. Jo tėvų prisiminimuose tos srities gyventojai išliko kaip nenusiteikę priešiškai lietuvių atžvilgiu. Ne vienas rusas gelbėjo svetimtaučius nuo bado maisto produktais. Jei ne ta parama, tremtiniai gal ir nebūtų išgyvenę.
Nemažai naujos patirties rusams suteikė ir lietuviai. Pavyzdžiui, bulves tenykščiai sodindavo kastuvu, ir labai nustebo, kai A.Tamošiūno tėvai parodė, jog daug lengviau tai daryti ariant žemę plūgu.
Iš A.Tamošiūno atminties neišblėso nežmoniškai sunkus darbas, suaugusiųjų pokalbiai apie Lietuvą iki pat aušros, kuriuos vaikai girdėdavo sėdėdami ant krosnies. Vyras prisimena ir savo krikštynas, ir tai, kad vos jį pakrikštijęs kunigas tuoj pat buvo suimtas.
Mirus Stalinui tremtinių gyvenimas kiek palengvėjo. Tamošiūnų šeima įsigijo karvutę, tad badauti nebereikėjo.
Ir reabilitacijos sulaukę ne visi tremtiniai galėjo grįžti į gimtąsias vietas, jiems nebuvo leidžiama registruotis didžiuosiuose miestuose. Tamošiūnų šeima įsikūrė pas mamos gimines.
Dar vienas bandymas prisiminti buvo tąvakar demonstruotas dokumentinis filmas „Misija Sibiras 2011. Tomsko sritis“. Jame pateikti ir 1948 m. ištremto lietuvio prisiminimai, ir jaunimo ekspedicijos, kuri Tomsko srityje lankėsi po 64 metų – pernai liepą, narių pasakojimai.
Muzikinę – poetinę kompoziciją susirinkusiesiems parodė Gardamo pagrindinės mokyklos mokiniai.
Gedulo ir vilties diena paminėta ir kituose rajono kampeliuose.
Pasakojo partizanų ryšininkė
Vainuto seniūnijos Bikavėnų kaimo bibliotekoje surengta prisiminimų popietė. Prisiminimais pasidalijo buvusi tremtinė, pedagogė Valentina Jasaitienė ir buvusi partizanė – ryšininkė Ona Lešinskytė – Švedienė.
Ne vienam ašara nuriedėjo klausantis V.Jasaitienės prisiminimų. Kaip sunku buvo, kai vienas po kito mirė artimieji, kai gyventi reikėjo apgailėtinomis sąlygomis.
O.Lešinskytė – Švedienė savo prisiminimus jau yra papasakojusi knygoje „Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai“ (V dalyje), o jos nuotrauka yra ant knygos viršelio. Graži mergina, būdama vos 23 metų, jau buvo Lietuvos laisvės gynėja.
Partizanų praminta Akacija, būrio ryšininkė, kartu su savo bendražygiais gynė Lietuvos nepriklausomybę. Nelengva buvo slapstytis miškuose ar pas aplinkinius gyventojus, nes aplink buvo daug išdavikų. Suimta ir vežiojama iš vieno kalėjimo į kitą Ona ištvėrė begalę tardymų ir kankinimų.
Prezidentas V.Adamkus už nuopelnus tėvynei buvusią partizanę – ryšininkę O.Lešinskytę-Švedienę apdovanojo Kario Savanorio medaliu. Dar ir dabar Ona žvali, iškalbinga ir puikiai pasakoja savo išgyvenimus, nors jau perkopė 88-uosius gyvenimo metus.
Saugiškiai rinkosi prie paminklo
Susirinkę prie skulptūros Tautos kančiai atminti, saugiškiai, jų svečiai iš Šilutės ir Kintų, Sibiro lagerius menantys senoliai padėjo gėles, uždegė žvakeles.
Moterų vokalinis ansamblis „Vakarė“ sugiedojo Lietuvos himną. Tremtinių vardu kalbėjęs saugiškis Petras Būdvytis priminė tremtinių bei politinių kalinių kančias ir palinkėjo į ateitį žvelgti optimistiškiau.
Širdį veriančius posmus deklamavo kintiškis Stanislovas Būdvytis, tarsi paguoda už nuoskaudas skambėjo choro „Pamario aidas“ dainos.
Saugų seniūnė Anastazija Oželytė padėkojo renginio organizatoriams ir dalyviams ir kvietė nepamiršti ir ateities tautoms išsaugoti šiuos tragiškus tautos įvykius.
Kintų Vydūno kultūros centro vadybininkė Asta Neimantienė Saugų tremtinių ir politinių kalinių organizacijos narius pakvietė į ekskursiją į Ventę ir Kintus.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.