Treneris Svajūnas Česnulis: „Futbolas – vyriškumo mokykla“

Cesnulis pagrindineVokiška tvarka, disciplina ir drausmė treniruotėse, varžybose ir gyvenime – taip trumpai būtų galima apibūdinti šilutiškį futbolo trenerį Svajūną ČESNULĮ. Į kraują įaugęs ir režimo laikymasis bei supratimas, kad norint ką nors pasiekti, reikia kai ką aukoti.

Tą treneris diegia savo mokiniams, kartu nuo mažumės juos mokydamas savarankiškumo ir vyriškumo.

Šiemet trenerio auklėtiniai 16-mečiai (gimę 1995 m.) tapo Lietuvos čempionais.

Apie futbolą ne kompiuterio ekrane su įspūdinga grafika, alijošiaus naudą ir sportą gyvenime treneris pasakojo „Šilutės naujienų“ skaitytojams.

Septintokas klijavo tapetus ir statė baldusCesnulis su vaikais Austrija

S.Česnulis gimė Rusnėje, o antroje klasėje su tėvais persikėlė gyventi į Šilutę. Berniuką futbolas užkabino jau vaikystėje, todėl nuo 7 klasės jis išvyko mokytis į Panevėžio sporto mokyklą.

„Tuomet buvo tokia sistema – vaikai nori nenori turėjo kažkuo užsiimti. Ne po gatves trintis, o turėti tikslą“, – kalbėjo S.Česnulis. Kai Svajūnas pradėjo lankyti treniruotes pas trenerį Romą Šveikauską, jį kvietė žaisti ir krepšinį, bet treneris perkalbėjo futbolo kamuolio į krepšinio nekeisti.

Panevėžio sporto mokykloje – internate režimas buvo griežtas: dvi treniruotės kasdien, o laisvo laiko – tik 20 minučių. Svajūnas neslepia, kad pradžioje tai vargindavo, bet mama palaikydavo, vis pastumdavo į priekį, sakydavo, kad reikia.

Šilutiškis, atvažiavęs į Panevėžį, atėjo į kambarį, kuriame gulėjo nesustatyti baldai ir nesuklijuotų tapetų rulonai. Viską reikėjo susimeistrauti pačiam. „Kaip išklijavom, taip išklijavom, bet vis tiek darėm patys. Aš manau, kad dabar duotum septintokui surinkti lovą ar išklijuoti tapetus, tai tikrai turėtumėm problemų“, – lygina S.Česnulis.

Sporto mokykloje niekas vaikų nepopino. Svajūnui įstrigo ir devintoje klasėje kelionė į futbolo varžybas Sankt Peterburge (Rusija). Mokiniams buvo įduotas tik lapelis su stotelių pavadinimais, o patys turėjo metro nuvažiuoti kur reikia. Pasakyta, kurią valandą reikia būti, ir niekas vaikų nelydėjo.

Cesnulis zaidziaDisciplina ir tvarka – taisyklė nr. 1

Sovietų Sąjungoje itin daug lėšų buvo skiriama sportui. S.Česnulis prisimena, kad, pavyzdžiui, penktadienį jaunieji futbolininkai nuskrisdavo į Taškentą (miestas rytų Uzbekijoje), sužaisdavo varžybas ir kitą dieną grįždavo namo.

Sportui skiriamas didžiules lėšas liudijo ir tai, kad vien maitinimui per mėnesį Svajūnas gaudavo 120 rublių. Palyginti – jo mama, dirbusi Šilutės baldų kombinate, Realizacijos skyriuje, atlyginimo gaudavo 110 rublių.

5 metus prasimokęs Panevėžyje S.Česnulis vėliau žaidė įvairiose Lietuvos komandose, o 1992 m. su žmona išvažiavo gyventi ir žaisti į Vokietiją. Tai padėjo susikurti gyvenimo pamatus.

„Vokietijoje futbolas – žaidimas numeris vienas, kaip Lietuvoje krepšinis. Jam skiriamas didelis dėmesys, bet ir arši konkurencija“, – pasakojo S.Česnulis. Sportininkas turi žaisti labai profesionaliai, o būnant vidutinioku vien iš sporto pragyventi sunku.

Po 7 metų S.Česnulis su žmona ir vaikais nutarė grįžti atgal į Lietuvą. Nebepavyko suderinti vyresnėlio Dovijaus mokslų mokykloje, kad galėtų gyventi Vokietijoje, o grįžęs po pusmečio atsiskaityti. Tuomet Lietuva dar nepriklausė Europos Sąjungai, reikėjo atitinkamų leidimų gyventi.

Svajūnas svarsto, jog jei viskas būtų susiklostę kitaip, šiais laikais Vokietijoje gyventi pasiliktų. Jam patiko vokiečių tvarka ir sistema. Tą patį taiko ir dabar: niekur nevėluoja, laikosi disciplinos, drausmės. „Tokią tvarką įvedžiau visose komandose, kuriose dirbau, matyt, tuo skiriuosi nuo kitų“, – svarsto treneris.

Futbolas – kompiuterio ekrane

UEFA A lygio trenerio licenciją turintis S.Česnulis treneriu dirba jau dešimtmetį. Treniruoja jaunučių, jaunių, jaunimo komandas ir FK „Šilutė“. Jis pastebi, kad problemų dėl jaunų perspektyvių futbolininkų netekties kyla pirmajai Šilutės miesto komandai.

Baigę 12 klasių auklėtiniai išvyksta studijuoti į didžiuosius miestus, užsienį ir žaidėjų nebelieka. Vadovai priversti užpildyti spragas žaidėjais iš kitų miestų, bet tai, žinoma, kainuoja.

„Iš vienos pusės gaila, kad jie išvažiuoja, bet iš kitos pusės, džiaugiesi, kad jaunimas gali karjerą tęsti kitur, futbolas vis tiek kažkiek padeda“, – kalbėjo treneris. Šiemet S.Česnulis išleido aštuoniolikmečių 12-tokų grupę. Iš dešimties jaunuolių tik vienas liko mokytis Šilutės profesinėje mokykloje. Visi kiti išsibarstė po Lietuvą ir pasaulį.

Tėvo pėdomis pasekė ir sūnus Dovijus – išvyko žaisti futbolo į Vokietiją, planuoja studijuoti Berlyno universitete. Abu sūnūs – Dovijus ir Žilvinas – žaidė Lietuvos futbolo rinktinėse. Treneris džiaugiasi, kad kiekvienoje amžiaus grupėje atsiranda talentų, kurie sužiba ir pasiekia aukštų rezultatų. S.Česnuliui pačiam teko 2 metus dirbti rinktinės trenerio padėjėju. Jo treniruojami vaikai pateko į kitą etapą.

„Yra vaikų, kurie geriau žaidžia futbolą kompiuteryje su gražia grafika, negu patys eina į lauką, kai lyja, šlapia, šalta, pučia vėjas…“, – sako treneris, pridurdamas, jog didžiulė problema Šilutėje iškyla su sporto baze. Futbolo aikštelėje – sąlygos tragiškos. Trenerio manymu, kompiuteris vietoj tikro žaidimo, betikslis slampinėjimas gatvėse atsiranda tuomet, kai tėvai nekreipia į vaikus dėmesio. Tuomet prasideda ligos, o po 4-5 metų, pasak Svajūno, mokėsime už vaikų gydymą.

Vietoj antibiotikų – bičių pikis
Cesnulis su seima
Pasak S.Česnulio, futbolas nėra ta sporto šaka, kurioje traumų daugiausia. Žinoma, pasitaiko visko, bet didesnės rizikos nėra.

Ir pats S.Česnulis turėjo stuburo išvaržą, tačiau prisipažįsta, kad dėl to buvo iš dalies kaltas pats. Ilgai nesportavęs, be jokio apšilimo iškart išėjo žaisti veteranų futbolo varžybose ir pasitempė nugaros raumenis. Vėliau medikai diagnozavo stuburo išvaržą.

Česnulių šeima visiškai nevartoja vaistų ir antibiotikų. Jų racione – produktai iš alijošiaus ir bičių pikis, vadinamas natūraliu antibiotiku. Basomis bėgant per sniegą ir šokant į eketę Svajūną vargu ar kas nors gali išvysti. Jo nuomone, būti „ruoniu“ turėtų visa karta: nuo tėvų iki senelių. Daryti tai tik probėkšmais, jo įsitikinimu, ne grūdinimasis, o sveikatos žalojimas.

Fizinė sveikata neatsiejama nuo psichologinės. Trenerio teigimu, psichologija svarbi ir sportininkams, ir treneriams. Reikia išmokti susitvarkyti su savo emocijomis ir mintimis net po skaudžių pralaimėjimų. „Įsivaizduokit, jei sportininkas pralošia penkias rungtynes ir pareina į šeimą visą laiką susiraukęs. Būtina išmokti blogą nuotaiką palikti aikštelėje“, – kalbėjo S.Česnulis.

Išvykose į rungtynes kituose miestuose ar šalyje, sporto stovyklose treneris turi būti vaikams tėvu. Svajūno manymu, tai tikros vyriškumo pamokos. Jaunieji futbolininkai sutrinka pamatę neapvilktą patalynę, būna, kad net batraiščių nemoka patys užsirišti, nes iki tol už juos viską darydavo mama. Treniruojantis jiems šiltnamio sąlygas pakeičia savarankiškumo ugdymas.

„Jei nesilaikysi režimo, būsi nepatenkintas pats savimi. Siekdamas tikslo turi kažką aukoti, – sako S.Česnulis. – Pavyzdžiui, per televiziją rodo įdomias futbolo varžybas, bet jos trunka iki 1 val. nakties. Tenka išjungti, nes žinai, kad rytoj laukia varžybos.“

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.