Ilgiausia diena ir trumpiausia naktis minėta daugelyje pasaulio kraštų. Pasak R. Laužiko, siekiant susivokti tikrovėje viena pagrindinių priemonių buvo astronominiai reiškiniai, todėl šventės, susijusios su jais – vienos seniausių.
„Kada vasaros saulėgrįža pradėta švęsti Lietuvoje? Tai įvyko prieš tūkstančius metų. Ši data Europoje fiksuota nuo Stounhendžo JK iki medinių stulpų rato Palangoje ant Birutės kalno. Tada ji nesivadino Joninėmis, toks pavadinimas atkeliavo su krikščionybe, prieš 600–700 metų. Krikščionybėje ši diena siejama su Šv. Jonu Krikštytoju, tai jo gimimo diena“, – sako R. Laužikas.
Kai kur išlikęs paprotys ąžuolo vainikus dovanoti Jonams ir Janinoms ar kabinti ant jų namų durų. Istoriniais laikais gimtadieniai nebuvo švenčiami ir vardinės buvo svarbiausia asmeninė šventė. Kaip mini Mikalojus Katkus, Kėdainių apylinkėse, XIX a. tą vakarą Jonus „vinčavodavo“: apjuosdavo žolynų vainiku, mėtydavo į aukštį. Vainikus ant vartų rasdavę ir Jonai, kurie nedalyvaudavo šventime.
Nors ne visose Europos šalyse ši šventė sutampa su Šv. Jono diena, skiriasi papročiai, tačiau bendra tai, kad nepasieinama be ugnies. Pasak R. Laužiko, Joninių nakčiai buvo būdingi įvairūs burtai, laikui bėgant kiekviename krašte formavosi savi papročiai, kurie kito. Kaimo kultūroje buvo svarbi raganavimo tema, susijusi su gyvuliais (pieno atėmimas iš svetimos karvės) ir apsauga nuo to. O XVI a. Joninių dieną žmonės gindavę gyvulius per buvusio Joninių laužo vietą, siekdami apsaugoti nuo kritimo, pieno nutrūkimo.
XIX a.-XX a. Joninių tradicijos buvo turtingos: dalyviai kurdavo laužus, šokinėjo per juos, ugnį iškeldavo ant karties, ritino degančius ratus. Kitą papročių dalį sudarė vaistažolių rinkimas, vainikų pynimas, plukdymas, ieškota paparčio žiedo, rinkti jonvabaliai. Svarbus buvo maudymasis, manyta, kad magiškų galių įgyja rasa. „Joninės – burtų naktis, „kai nelabieji siautėja visais pašaliais“. Manyta, kad tąnakt suaktyvėdavęs raganavimas, raganos rinkdavęsi į puotas. J. Basanavičius yra užrašęs tokį pastebėjimą: „…prieš Jonines, o ypačiai Joninių naktij baisu, sako, per rugius eiti, nes gali ragana pagauti. Jeigu ji pasigauna žmogų, kutena jį teip ilgai, kol žmogus dvasią išleidžia…“. „…Joninių vakare reikia su šermukšniais stubą iškaišyti, kad raganos neapraganautų…“.
Burtininkaudavo visi šventės dalyviai: spėjo ateitį, ypač susijusią su vedybomis, interpretavo sapnus. Dauguma šių dalykų buvo susiję su gyvenimu kaime, žemdirbiškais užsiėmimais. Vis daugiau žmonių keliantis į miestus, nebeauginant javų ar gyvulių, šventė keitėsi. Kita kaitos kryptis – papročių vienodėjimas, dzūkų, žemaičių, aukštaičių specifikos nykimas. Kiekviena šventė prisitaiko prie konkrečios visuomenės, tad kartų pareiga perimti tradiciją ir pritaikyti pagal laikmečio poreikius. Kartos iki mūsų sugebėjo tai padaryti, ir Joninių populiarumas nemažėja.
Pagal BNS inf.