Švėkšnos neįgaliųjų draugijos nariai Jonines pradėjo švęsti 2013 metais ir puoselėja tęstinumą. Šį kartą paparčio žiedo sutarė ieškoti ne Nikėluose, kaip įprasta, o Gedminaičių dvare.
Neįgaliųjų draugijos sielos – pirmininkės Ingritos ir jos sutuoktinio Arvydo Riterių keliolikos hektarų išpuoselėtoje sodyboje beveik šimtas žmonių susirinko sutikti ypatingą Joninių naktį – lydimą ugnies, vandens ir augmenijos burtų.
Ingritos vadovaujami draugijos nariai iš anksto pynė ąžuolo lapų vainikus varduvininkams, kūrė šiaudines skulptūras su baltiškais simboliais, raugė girą, kepė duoną ir pyragus, ruošė laužavietes.
Žiūrovus ir dalyvius organizatoriai pasistengė įtraukti ne tik į nekasdienes burtų nakties apeigas, pagirdyti devynių žolynų arbata, pavaišinti čia pat ant laužo kepamo avinuko mėsa, pievomis kvepiančiu saldžiu sūriu, bet ir dovanojo šventąją ugnį danguje fejerverkų šou pavidalu.
Šventės dalyvius maloniai nustebino Švėkšnos parasparnininkų komanda. Antanas, Egidijus, Artūras ir Stasys, atskridę į šventės vietą, tiesiai iš dangaus pabėrė saldainių lietų, kurie lyg mažos kometos su spalvotomis uodegėlėmis leidosi tiesiai į susirinkusiųjų minią.
Šventės viešnia, E.Pliaterytės atminimo draugijos Švėkšnos skyriaus pirmininkė Ona Norkutė papasakojo apie istorinį Gedminaičių dvarą ir jo valdytojus, primindama, kad pirmąjį dvaro valdytoją Jurgį Joną Vincentą Broel Pliaterį (1810-1836) taip pat reikėtų pagerbti kaip Joninių varduvininką.
Trumpiausia metų naktis, menanti pagoniškus papročius, apgaubta ir krikščioniška šventojo Jono nakties skraiste, todėl tradiciškai ąžuolų vainikais padabinti trys tądien šventėje dalyvavę Jonai. Prelatas Petras Vincentas Stukas, jiems, nešiojantiems dangiškojo globėjo vardą, linkėjo sveikatos ir stiprybės, o visiems susirinkusiesiems – kad visus lydėtų šv. Jono globa. Prelatas dėkojo sodybos šeimininkams ir draugijos nariams už tokią puikią šventę.
Viešnia klaipėdietė Helena, pažįstanti vaistinius augalus ir besidominti jų galiomis, sakė, kad Joninių dieną, ilgiausią metuose, reikia praleisti kitaip, o Joninių naktį, kai keičiasi dangaus kūnų ciklas ir dienos vėl pradeda trumpėti, vanduo įgauna ypatingų savybių, turi įkraunančių galių. Sakoma, kad vanduo tampa gyvas. Todėl reikia praustis, maudytis ir gerti šį stebuklingą vandenį. Kadangi šią naktį pražysta galių ir išminties suteikiantis paparčio žiedas, tai palinkėjo kiekvienam jį surasti.
Sodybos šeimininkus ir dalyvius sveikinusiam Švėkšnos seniūnui Alfonsui Šepučiui neramu, kad dideliame Gedminaičių kaime ir gausiame svečių būryje tiek mažai Jonų. Gal artimiausiu metu ir Joninių švęsti nebereikės?! Tačiau seniūnas tiki, kad lietuvaičiai pasistengs, ir per Joninių šventę bus ką vainikuoti.
Saulei nusileidus Gedminaičių dvaro fėjos, išsidabinusios darželių ir pievų gėlėmis ir elegantiškai bendravusios su šventės dalyviais, staiga virto antgamtinių galių turinčiomis būtybėmis – raganomis. Jos kvietė pasisvečiuoti raganų ir velnių irštvoje, atviroje tik Joninių naktį, paviešėti, pašokti ir kitokiomis linksmybėmis pasidžiaugti.
Nakties tamsą sklaidė liepsnų liežuviai, ryjantys šiaudines skulptūras, o šventinę nuotaiką savo dainomis pynė neįgaliųjų draugijos muzikantai ir ansamblio dainoriai.
Žinia, simboliai turi daug reikšmių, kurias kuria pats žmogus. Atrasdamas šias reikšmes, žmogus atveria vidinį pasaulį, nebesutelkia viso dėmesio tik į kasdienius darbus ir skubėjimą. Visos gamtos šventės verčia žmogų sustoti ir pajausti, kur ir su kuo jis gyvena. Be šio suvokimo apima gyvenimo tuštuma, kuria šiandien žmonės dažnai skundžiasi. Švėkšniškiai neįgaliųjų draugijos nariai ne tik nesiskundžia, bet sau ir kitiems nuotaikingas šventes dovanoja.