Per pastaruosius tris dešimtmečius, kai gyvavo, vystėsi ir augo Lietuvos valstybė, nuveikta nemažai prasmingų darbų, pasiekta daug garsių rezultatų, užaugo žmonės, garsinantys mūsų šalį visame pasaulyje. Kartu įdėta daug pastangų, kad kasdienis mūsų gyvenimas būtų paprastesnis ir patogesnis, o vykdyti komercinę veiklą ar įregistruoti turtą būtų kuo paprasčiau.
Pavyzdžiui, šiandien įregistruoti įmonę, kai tai daroma elektroniniu būdu, užtrunka vos vieną dieną ir tam nereikia jokių popierinių dokumentų. O štai dar praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje būsimieji verslininkai turėdavo apeiti ne vieną instituciją, surinkti šūsnį popierinių dokumentų ir laukti apie mėnesį.
Prieš tris dešimtmečius tuometinė Ekonomikos ministerija buvo atsakinga už įmonių rejestrą, šių dienų Juridinių asmenų registro analogiją. Įmonės būdavo registruojamos didelėse registravimo knygose, kurias ranka pildydavo registratoriai.
Įmonių steigėjai pasirašytą popierinę steigimo sutartį atnešdavo rejestro tvarkytojui, vėliau eidavo į banką, kuriame turėdavo atsidaryti kaupiamąją sąskaitą, į kurią visi akcininkai įnešdavo savo įnašus už akcijas. Gavę pažymą iš banko tuometiniai verslininkai grįždavo pas rejestro tvarkytoją ir jam pateikdavo įrodymą apie suformuotą įmonės įstatinį kapitalą. Registratorius, gavęs visus reikalingus dokumentus, užpildydavo parengtos formos registravimo kortą (žr. priedą) ir jau kitą dieną gavusi pažymėjimą įmonė galėdavo pradėti veiklą.
Įregistruoti lietuviško kapitalo įmonę tais laikais kainavo nuo 1 iki 4 tuometinių minimalių mėnesio atlyginimų, o štai norint įregistruoti užsienio kapitalo bendrovę tekdavo sumokėti net 150 JAV dolerių.
Šiandien gi juridinį asmenį nesunkiai galima įregistruoti internetu, visus dokumentus pateikti elektroniniu būdu, o sukurtos sistemos ir registrai viską padaro už mus.
Panašiai patobulėjo ir nekilnojamojo turto registravimas. Pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais turto registravimas vyko labai fragmentuotai – atskiros savivaldybės turėdavo skirtingas tvarkas ir procesus, todėl skyrėsi tiek kainos, tiek registravimo trukmė. Bendras vardiklis buvo tik tas, kad norint įregistruoti sklypo ar namo nuosavybės teisę, tekdavo pateikti didžiulius dokumentų segtuvus su kadastro duomenų bylomis, primityviai atliktų matavimo duomenų žiniaraščiais, kurie vėliau ranka būdavo perrašinėjami į bendrą duomenų bazę.
Šiandien viskas vyksta daug paprasčiau – nekilnojamieji daiktai naujausiomis technologijomis išmatuojami centimetrų tikslumu, daiktų kadastro duomenų bylos pateikiamos į vieningą, visoje šalyje veikiančią sistemą, kuri leidžia realiuoju laiku gauti aktualius duomenis. Skaitmenizuotas ir technologijomis paremtas procesas užtikrina kokybišką darbų atlikimą per kaip įmanoma trumpesnį laiko tarpą.