Inžinierius-hidrotechnikas Jonas Jusčius melioracijos įmonėje pradėjo dirbti sovietmečiu. Jam teko sausinti ne vieną šlapių dirvų plotą, reikalingą žemės ūkiui. Tuo metu gamtininkas Leonas Jarašius melioratorių įrengtus griovius ir kitas sausinimo sistemas LRT RADIJUJE vadina pelkių žaizdomis. Šių žaizdų gydimu jis ir užsiima. Ir vis dėlto melioratorių ir gamtininką sieja daugiau negu galėtų iš pirmo žvilgsnio pasirodyti.
„Žemė kaip žmogus“
Jonas Jusčius gimė ir augo Pamaryje, vienkiemyje Šilutės rajone. Vėliau jo šeima persikėlė į gretimą Degučių kaimą. „Visa vaikystė buvo po pelkes išbraidžiota. Ten, kur žemiau, lankos būdavo šlapios. Jose augdavo dvejų rūšių ajerai: žalieji ir rudieji. Ant vienų duoną kepdavo, kitus į šuns būdas dėdavo“, – pasakoja Jonas.
Būdamas vaikas, Jonas matė, kaip šlapios Šilutės krašto pievos ir miškai virsta dirbamos žemės plotais. Ne tik Šilutėje, visoje Lietuvoje sovietmečiu melioracija vykdyta masiškai. Melioratorių darbas buvo laikomas esminiu modernizuojant žemės ūkį, apie jį buvo kuriami filmai. „Vaidenosi nuo vaikystės tie melioratoriai. Teko matyti dideles darbų apimtis ir patraukė“, – prisimena Jonas.
1978 metais, baigęs inžinieriaus-hidrotechniko mokslus Žemės ūkio akademijoje, Jonas įsidarbino Šilutės melioracijos statybos valdyboje. Sovietmečiu tai buvo antra pagal dydį melioracijos įmonė Lietuvoje. Joje vienu metu dirbo apie 1800 žmonių.
Jonas daugiausiai dirbo krantinių ir užtvankų statybos projektuose, tačiau jam teko sausinti ir ne vieną pelkių plotą.
„Šilutės rajone yra daug tų pelkių. Na, vaizdas toks: krūmais apaugęs, užpelkėjęs plotas, nepraeinama, nepravažiuojama, kartais šimtai hektarų. Jame kažkokiu būdu turi nusileidinėti vandenis, įrengti sausinamąjį tinklą.
Ir klampoji kartais kilometrą, nes neišeina mašinomis privažiuoti. Bet įveikdavom. Nebūdavo tokios pelkės, kurios melioratoriai negalėtų įveikti“.
Jonas pats sausinamųjų griovių nekasė, jis dirbo meistru: pasitelkęs geodezinius prietaisus, prižiūrėjo, kad darbininkai inžinierinius planus perkeltų tiksliai į vietovę.
„Darbai vyksta taip: iškasami rinktuvai, iš rinktuvų vadinamieji sausintuvai. Įrengiamas ištisas tinklas (dalies jo net nesimato, nes vamzdžiai paklojami po žeme – aut. past.). Reikėdavo taip nusausinti, kad galėtų įvažiuoti technika, kad neklimptų. Kad pavasarį laiku prasidėtų darbai“.
Dažnai iš melioratorių tikimąsi greito rezultato. Vis dėlto, aiškina Jonas, dirvos nenusausėja vos įrengus sausinamąjį tinklą. Tam reikia laiko.
„Dar dabar pasitaiko skeptikų. Padarai drenažą, jie atvažiuoja po lietaus ir sako: „neveikia“. Tada aiškinam, kad kasdamas griovį suardai susiformavusią dirvos struktūrą. Žemė – kaip ir žmogus, turi gyslas, kraujagysles, aortas požemines, požemines upes, kuriomis teka vanduo. Turi kažkiek laiko praeiti, kad atsistatytų tos kraujagyslės, kad patektų vanduo į paklotą vamzdį“.
Pelkių atkūrimas: „Vietoj sausinimo tvenkiam“
Jonui neteko sausinti aukštapelkių, tik žemapelkes, o šie du pelkių tipai skiriasi durpių klodo storiu bei augmenija. Dažniausiai aukštapelkes sausindavo durpių gavybai, o žemapelkes – žemės ūkiui ir miškininkystei. Yra ir trečias, tarpinis pelkių tipas.
Su visais trimis pelkių tipas dirba gamtininkas dr. Leonas Jarašius iš Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo. Šios organizacijos šūkis yra „Pelkės turi būti šlapios“
„Pelkės kaip kraštovaizdžio elementas Lietuvoje yra reikšmingai didelis, – pasakoja gamtininkas. – Įvairiais skaičiavimas jis turėtų užimti apie 10 procentų visos Lietuvos teritorijos. Deja, apie du trečdalius Lietuvos pelkių yra nusausinta arba kitaip paveikta. Dažnu atveju mes net nematom tų pelkių buvimo pėdsakų. Ypač tai pasakytina apie žemės ūkio paveiktas pelkes“.
Lietuvoje pelkės ėmė formuotis nuslinkus ledynams. Nuo seno šiame kraštovaizdyje gyvenę lietuviai jiems davė skirtingus pavadinus: tyrai, tyreliai, raistai, liūnai, klampynės, durpynai. „Durpynai“ – dėl to, kad pelkėms būdingas ne tik aukštas gruntinio vandens lygis, bet ir minkštas, durpinis dirvožemis. Durpių klodas pelkėse susidaro labai pamažu, iš pelkinės augalijos liekanų, nesuirusių dėl vandens pertekliaus ir deguonies stygiaus.
„Pati durpė formuojasi vidutiniškai po 1 milimetrą per metus. Aukštapelkėse durpių klodo storis gali būti nuo 6 iki 9 metrų. Vadinasi, ta pelkė formavosi 6-9 tūkstančius metų, o per dešimtmetį mes tą pusiausvyrą galime lengvai suardyti“, – pasakoja Leonas.
Ekologinio pelkių atkūrimo judėjimas pasaulyje prasidėjo dar 20 amžiaus antroje pusėje. Į Lietuvą jis atkeliavo gerokai vėliau. Leonas šioje srityje dirba 15 metų.
„Pelkių atkūrimo darbų pradžią inicijavo a. a. Romas Pakalnis. Dirbome kartu tuometiniame Botanikos institute, dabar Gamtos tyrimų centre. Jis turėjo Kraštovaizdžio ekologijos laboratoriją. Kažkada mane pasikvietė kaip pagalbinį darbuotoją ir tada supratau, kad man labai įdomu tą dalyką daryti. Rašiau apie tai disertaciją.
Šiuo metu mokslinės veiklos Leonas nevykdo. Su nevyriausybinėmis organizacijos jis akūrinėja pelkes:
„Standartiniu atveju mes darom atvirkščią procesą: vietoj sausinimo tvenkiam. Medinėmis užtūromis, spraustasienėmis, durpių užtvankomis griovius tvenkiame kas 30 centimetrų paviršiaus nuolydžio. Taip sudarome sąlygas hidrologinio režimo atsikūrimui“.
„Pinigai į balą“
Pradžioje pelkių atkūrimas buvo siejamas su biologinės įvairovės atkūrimu, mat pelkėse auga unikali augalija, kuriasi reti paukščiai. Tačiau šiuo metu pelkės atkuriamos siekiant stabdyti švelninti klimato kaitą.
„Pelkėje ta tūkstantmečius kaupta energija organikos pavidalu nusausinus, liaudiškai tariant, ima irti. Arba mineralizuotis, jeigu moksliškai. Sudarydami sąlygas hidrologinio režimo atsikūrimui, mes tą organinę medžiagą užkonservuojame ir tokiu būdu sustabdome klimato kaitą sukeliančių dujų emisijas“, – pasakoja gamtininkas.
Įgyvendindami Europos Sąjungos lėšomis ir Lietuvos biudžeto finansuojamus projektus, gamtininkai patvenkė apleistus durpių karjerus 5 Lietuvos vietose.
Leonas sako, jog aplinkiniai, išgirdę apie jo ir jo kolegų įgyvendinamus pelkių atkūrimo projektus kraipo galvą. Populiarus posakis, šypteli jis, kad tai pinigai, išmesti į balą.
„Tai vaizdingas posakis, iš dalies teisingas. Kalbant rimtai, pelkių atkūrimo naudą galima įvertinti pinigais. Pavyzdžiui, klimato kaitą skatinančių emisijų mažinimas“.
Durpių klode organinės anglies sukaupta gerokai daugiau nei kitose žemės ekosistemose. Ir tai ne vienintelis pelkių privalumas, sako gamtininkas.
„Jei atkuriame durpių eksploatacijos pažeistą durpyną, jį padarome atspariu gaisrui. Tai yra atsitiktinių gaisrų prevencija. Tokio durpyno gesinimas gali kainuoti milžiniškus pinigus, nes durpė smilksta ilgai, ypač vasarinių sausrų metu.
Pelkės taip pat pagerina vandens kokybę. Turime tarsi tokį natūralų sedimentacinį telkinį, kuris, vaizdžiai tariant, augalų pagalba filtruoja arba išvalo vandenį. Ne veltui pelkės vadinamos planetos inkstais“, – vardija Leonas.
Melioracijai – nė cento
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, yrant kolūkių sistemai, valstybės finansavimas melioracijai nutrūko. Tuo metu inžinierius-hidrotechnikas Jonas Jusčius, kaip ir tūkstančiai kitų melioracijoje dirbančių žmonių, neteko darbo.
„Praktiškai keletą metų melioracijai nė cento nebuvo skirta. Sustojo darbai. Daug melioratorių turėjo keisti darbų profilį. Kas įkūrė savo įmones, kas rado kitus darbus. Melioracija merdėjo tikriausiai dešimtmetį.
Per tą laiką tie aštriadančiai padarė daug blogų darbų, – Jonas galvoje turi bebrus, – Jie unikalūs inžinieriai ir statybininkai“.
Tiesa, ne tik bebrai gadino melioracijos sistemas. Kai kur dėl nepriežiūros jos tiesiog užako.
Jonas kelerius metus dirbo Žemaičių Naumiesčio seniūnu, vėliau – kitus darbus. Kurį laiką darbo neturėjo. Po daugiau nei dešimties metų pertraukos jis grįžo dirbti į melioraciją. Nuo 2004 metų Jonas dirbo „Melingoje“, paskui – „Anykščių melioracijoje“.
Per visą tą laiką darbas melioracijoje jam išliko įdomus, verčiantis tobulėti. Mat pasikeitė ne tik prietaisai, bet ir pats darbų profilis – melioratoriai dabar dirba ne tik su pelkių sausinimo, bet ir su pelkių atkūrimo projektais.
„Prieš tai sausinom, dabar atkūrinėjam“
Su Leonu Jarašiumi iš Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo vaikštome po Pūsčios pelkę Zarasų rajone – apleistą durpių karjerą. Sovietmečiu durpės buvo naudojamos kaip kuras, kraikas ir netgi pieno šaldymui.
Leonas pasakoja apie savo pirmąjį apsilankymą Pūsčios pelkėje 2009-aisiais. „Na vaizdas buvo kaip mėnulio paviršiaus. Plika durpė be galo sausa, po truputį įsigali miškas, o vasaros metu visą tą durpę pastoviai pusto vėjas. Be augalijos, tik pavieniai medžiai – tokia parako statinė, – apibūdina gamtininkas. – Tada pagalvojau: va čia yra tokia vieta, kur tikrai būtų prasminga kažką daryti, o ne sėdėti išsižiojus ir laukti, kol kažkas pasikeis“.
Šiuo metu vaizdas visiškai kitoks. Durpės šlapios, klampios, kai kur telkšo vanduo. Pro šalį pralekia stirna, aptinkame briedžių pėdsakus. Gamtininkas pasakoja apie šioje vietoje įsikūrusias raudonpilves kūmutes, baltąjį kiškį, retus paukščius.
„Net pats nesitikėjau, kad vanduo taip aukštai stovės. Kasmet tai, ką čia pamatau, mane vis labiau džiugina“, – sako Leonas, atvykęs į šią vietą pamatuoti vandens lygio pokyčių. Tiksliau, jis į savo kompiuterį nuskaito duomenis iš specialiuose šulinėliuose laikomų vandens lygio daviklių.
Gamtininkų inicijuoti Pūsčios pelkės atkūrimo darbai vyko 2019 metų žiemą. Projektas buvo sudėtingas, mat dėl durpių kasybos, reljefas šioje vietoje yra itin nelygus. Dėl to, šioje pelkėje įrengtos ne tik sausinimo griovių užtūros, bet ir vandens nutekėjimą stabdantys pylimai. Jų statybai gamtininkai samdė rangovų įmones.
Su nivelyru – geodeziniu prietaisu, skirtu tikslam paviršiaus aukščių nustatymui, Pūsčios pelkėje dirbo Jonas Jusčius.
„Buvo pateiktas konkursui šitas projektas ir mūsų įmonė, UAB „Anykščių melioracija“ laimėjo. Beliko važiuoti ir jį sėkmingai įgyvendinti“, – pasakoja Jonas.
Tai buvo pirmas ir iki šiol vienintelis pelkės atkūrimo projektas, kuriame dirbo Jonas. Pasak jo, ši patirtis jį privertė susimąstyti.
„Kažkas lyg iš gamtosaugos ir pasakė: „Jonai, tai turbūt savo klaidas taisai?“ Sakau: „Ko gero, ir taip galima pasakyti“. Tai ir pasijaučiau, kad gal prisidėsiu, atitaisysiu tai, kas buvo per daug padaryta“.
„Čia ir yra didžiausias paradoksas“ – šypsosi Leonas. – Tie žmonės, melioratoriai, jie turi hidrotechninį išsilavinimą ir jie dažnai geriausiai žino, kaip tą darbą atlikti. Kai turime didesnę teritoriją, samdome darbams žmones su technika. Jie savo tarpe turi inžinierių. Keisčiausia, kad jiems patiems nuostabos nekyla. Sako: prieš 30 metų sausinau, dabar atkūrinėju“.
„Manyčiau, per didelė invazija buvo padaryta“, – svarsto Jonas. – Mes sunaikinom daug paukščių perimviečių. Paimkime pempę. Jų sumažėjo. Dirbamuose laukuose joms nesaugu perėti, technika važiuoja, išbaido, sužaloja, aparia jos lizdą. Tam tikri augalai buvo reti pelkiniai, vaistiniai. Nieko neliko. Šiandien, prisiminus vaikystę, susopa širdį“.
Pasak Jono, seniau jis apie tai nesusimąstydavo: „Turbūt tikrai būdavo mintis, kad čia mano darbas ir ne aš visa šita sugalvojau. Tais laikais maišto jausmas buvo prislopintas. Tiesiog jausdavai, kad čia tavo darbas, kad vyksta tokie dalykai“.
Vis dėlto, ne visoje Lietuvoje melioracija vyko taip intensyviai: „Čia priklausė nuo rajono valdžios. Kai kur tenka važinėti po rajonus. Matosi, kad partijos sekretorius gal buvo įžvalgesnis, nes yra daugiau nepaliestų vietų, vienkiemių. O kur melioracija, ten ir sodybos visos būdavo nukeliamos. Likdavo laukai, kazachstanai kai kur…“ – sako Jonas.
Jonas nemano, kad šlapių dirvų sausinimas apskritai yra blogas dalykas. Vis dėlto, tau padėjo sukurti pragyvenimo šaltinį žmonėms. Tačiau po Pūsčios pelkės atkūrimo projekto jis ėmė žavėtis pelkėmis.
Jonas pamėgo lankytis Aukštumalos pelkės pažintiniame take: „Kai pagalvoju, kiek šimtmečių, tūkstantmečių čia formavosi, vyko įvairūs įdomūs procesai, tai ir nugrimztu į tuos šimtmečius, į ramybę, susimąstymą. Čia pajaučiu begalinį palengvėjimą“.
Kiek užtruks, kol durpių gavybai naudota pelkė atsikurs?
Grįžkime į Zarasų rajoną, Pūsčios pelkę. Pelkių atkūrimo specialistas Leonas Jarašius sako, jog svarbiausi pelkės atsikūrimo rodikliai yra du: vandens lygis ir augmenija.
Kalbant apie augmeniją, geriausiai aukštapelkės atsikūrimą rodo kiminų kiekis – o šių samanų čia kol kas dar nedaug. Nors ir įmirkusios, nemažai durpių Pūsčios pelkėje vis dar yra plikos. „Čia ir yra problema. Mes vandenį pakėlėme gana aukštai. Bet ta tamsi plika durpė, nors ir šlapia, vasarą labai įkaista. Ir vanduo pradeda virti. Taigi pelkiniai augalai neįsigali per porą metų“.
Gamtininkai tikisi, jog kiminai į pelkę paplis iš patvenktų sausinimo griovių, į kuriuos tvarkant teritoriją buvo primesta medžių šakų. Neseniai Pelkių atkūrimo ir apsaugos specialistai padarė eksperimentą – šlapiose vietose dėliojo kiminų kupstelius. Kai kur jie prigijo.
„Pagrindinis augalas, formuojantis aukštapelkę, jos kupolą yra kiminas. Jis sugeria trisdešimt kartų daugiau vandens nei pats sveria.
Bet ko gero čia iš pradžių dominuos dar ta stadija, kai dominuos kitos aukštapelkėms būdingos žolės: kupstinis švylys, baltoji saidra. Tai – bendrijų kaitos stadija. Tas atviras vanduo pritraukia skirtingų rūšių paukščių, varliagyvių. Tokių kaip raudonpilvė kūmutė. Sukūrėme joms naują buveinę, bent laikinai“.
„Kaip minėjau pasakojimo pradžioje, pelkės formuojasi tūkstantmečius, o mes atkūrę norime matyti rezultatą per metus-du, – tęsia Leonas. – Taip nebus. Dar turėkime galvoje, kad šiuo metu turime aiškius klimato kaitos požymius. Todėl gali būti tai, kad mes atkūrėme pelkę, bet vasara buvo sausa, ir to rezultato taip greitai nebus matyti.
Paklausus Leono, ar Pūsčios pelkė kada nors atrodys taip kaip šiandien atrodo Aukštumalos telmologinis draustinis, Leonas atsako: „Tikriausiai reikės ne vieno dešimtmečio, o gal ir šimtmečio“.
