Tulpių lopšys – ne Olandija, o Kazachstanas

tulpesssKovo 8-ąją vyrų rankos pirmiausiai tiesiasi į tulpes, o jomis apdovanotos moterys bus išskirtinai laimingos.

Daugelis neabejojame, kad pirmieji pavasariniai žiedai pas mus atkeliauja iš tulpių lopšio – Olandijos. Bet laukinės tulpės čia niekada neaugo, nors jau daugiau nei 400 metų tulpės laikomos vienu iš Olandijos simbolių.

Pradžia tulpių žygiui po pasaulį duota 1593 metais, kai į Vakarų Europos botanikos sodus iš Turkijos pateko pirmieji laukiniai augalai. Manoma, kad tai buvo Šrenko tulpė, kuri iki šiol savaime auga Mažosios ir Vidurinės Azijos kalnuotuose regionuose.

Tulpės buvo žinomos dar žiloje senovėje. Archeologinių kasinėjimų metu randama nemažai puošybos elementų su tulpių motyvais. Dar Viduramžiais pastebėta, kad laukinės tulpės nesunkiai prisitaiko naujose augimvietėse. Pietų Europoje bandyta jas auginti soduose kaip dekoratyvinius augalus.

O kurgi tikroji tulpių tėvynė? Pirmosios svogūninių augalų, tulpių pirmtakų liekanos  surastos 10-20 mln. metų senumo nuogulose Vidurinės Azijos regione, dabartinio Kazachstano pietų ir pietryčių srityse. Iš šio židinio tulpių genties augalai išplito iki Pietų Europos vakarinių pakrančių, Šiaurės Afrikos, Kinijos ir Indijos.

Šiandien Vidurinėje Azijoje natūraliai auga 64 tulpių rūšys, tai maždaug pusė iš mokslui žinomų pasaulyje. Nemažai tulpių rūšių savo pirmykštėse augimvietėse tapo retos. Prie to dar prisideda ir nelegalūs kolekcionieriai – jie skverbiasi į vis nuošalesnes vietas ieškodami kuo retesnio svogūnėlio.

Laukinėmis tulpėmis dar XVIII amžiuje susidomėjo žymus vokiečių gamtininkas ir keliautojas P.S.Pallas. Imperatorienės Jekaterinos II kvietimu jis profesoriavo Sankt Peterburgo mokslų akademijoje, iš kur buvo rengiamos mokslinės ekspedicijos į mažai ištyrinėtus Rusijos imperijos pakraščius. Jis pirmas aprašė ir suteikė pavadinimus dviem rūšims: Tulipa biflora ir Tulipa altaica.

Intensyviai tulpėmis jų tėvynėje susidomėta dar šimtmečiu vėliau, kai rusų keliautojai, geografai ir botanikai ėmėsi tirti tuo metu beveik nežinomas Kazachstano stepes ir dykumas, paslaptingus ir pilnus pavojų Vakarų Tian-Šanio kalnus.

Ne vienas tų laikų keliautojas ir tyrinėtojas metų metais trunkančiose ekspedicijose sunkiai pasiekiamose Vidurinės Azijos platybėse rinko ir aprašinėjo augalų pavyzdžius, ne vienas neištvėręs sunkiausių lauko sąlygų, ligų palaužti taip ir negrįžo iš savo kelionių. Vėliau, tokių žmonių atminimui įamžinti jų vardais pavadinta nemažai augalų ir gyvūnų rūšių.

Taip atsirado Lemano, Šrenko, Borščiovo tulpė. Šių keliautojų entuziastų rinkiniai, herbarai, dienoraščiai iki šiol turi neįkainojamą mokslinę vertę.

To meto keliautojų sukauptą medžiagą moksliškai susistemino kitas žymus šveicarų kilmės mokslininkas E.Regelis, kuris XIX amžiaus pabaigoje, dirbdamas Sankt Peterburgo botanikos sodo direktoriumi, laukinių tulpių svogūnėlius pradėjo auginti kultūrinėmis sąlygomis,  atliko pirmus kryžminimo bandymus. Tai jo dėka laukinės tulpės išplatintos Vakarų Europoje. Nuo tų laikų daug pasaulio šalių išgyveno tulpių maniją.

Tačiau Olandijos mokslininkai ir sumanūs selekcininkai toli aplenkė visus kitus ir davė pasauliui nesuskaičiuojamą gausybę tulpių veislių ir atmainų – važiuojant Olandijos keliais galima išvysti spalvingas tulpių ir kitų pavasarinių gėlių jūras.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.