Turizmo sezonas pamary jau „balnoja žirgus“: kokių naujovių turėsime?

Kas pasikeitė turizmo srityje, kol visi mes plūduriavome nežinioje, apnikti bacilų ir įsibaiminę dėl karo šiuo keistu, neramiu, o kartais gal net beviltišku laikotarpiu?
Jokūbo kelio maršrutu šilutiškių būriai keliavo ir iki šiol. Dabar šis kelias sužymimas ir jungiamas prie visos Lietuvos bei tarptautinio kelio.
Kokios turizmo plėtros tendencijos pamary prognozuojamos, į ką verta atkreipti dėmesį, kurią vietą aktyvinti, kad kaip galima daugiau turistų pritraukti?

Apie tai „Šilutės naujienos“ kalbėjosi su Šilutės turizmo informacijos centro (TIC) vadove Agne Abramovičiene.

– Ar ketinate „aktyvuoti“ kol kas šešėlyje esančius objektus, vietas, turinčias išskirtinę dvasią?

– Kol kas dar gyvename pandemijos bangoje. Nors ji lyg ir atsitraukia, vis dėlto turizmą veikia stipriai. Šiais metais fokusuojamės į vietinį turizmą, nesitikime didelio atvykstamojo turizmo antplūdžio. Jei iki pandemijos buvo dideli turistų srautai iš Vokietijos, kitų šalių, pandemija mums visa tai „nukirto“. Šių metų sezone neturime vilčių, kad tai atsistatys.

Tad pagrindinį dėmesį skirsime vietiniam turizmui, nes toji banga, kuri atsirado izoliacijos periodu, kai visi buvo „užrakinti“ ir ilgam pamiršo keliones į Andų kalnus bei Honolulu, turėjo ir teigiamos įtakos. Toji banga paskatino giliau pažinti savo kraštą. Taip, užsienio turistai buvo „nukirsti“, bet vietiniai keliavo ir pažino savo šalį. Mes tuo džiaugiamės.

Išvykstamasis turizmas taip pat jau kažkiek grįžo į ankstesnį lygį, t. y. lietuviai jau vyksta užsienin. Sausio mėnesio duomenimis, šių metų pradžioje išvykstamasis lietuvių turizmas atsistatė 40 proc., kitaip tariant, tik artėja prie pusės ikipandeminio lygio. Lietuviai, kad ir kiek kliūčių bebūtų, užsienin jau važiuoja, labiausiai juos vilioja šiltieji kraštai ir turkio spalvos vandens pakrantės.
Bet į mūsų kraštą atvykstančių užsieniečių kol kas dar labai mažai – gal tik 5 proc. ikipandeminių skaičių.

– Kaip manote – kodėl?

– Pirmiausia tai – pandemija, plius – geopolitinė situacija, tai yra, prasidėjęs karas Ukrainoje. Lietuvoje yra įvesta nepaprastoji, ekstremali padėtis, ir tai taip pat veikia turizmo sektorių.

– Bet lietuvių keliavimo įpročiams tai kaip ir neturėjo didelės įtakos?

– Bet užsieniečių požiūriui į kelionių saugumą turėjo. Štai kai kurie lietuviai net baiminasi vykti į Nidą, o Lietuvos kariuomenei užduoda klausimus, ar ten saugu. Taip yra dėl Kaliningrado kaimynystės.
Štai vasario mėnesį pas mus atvyko delegacija iš Indijos, kurią priėmėme, palydėjome į Rusnę, ir jie ketino filmuoti filmą apie šį kraštą. Tačiau vasario 24 d. prasidėjo karas ir jau kitą dieną indai susirinko daiktus ir išvažiavo…

Užsieniečiai turi atsargumo jausmą ir šiek tiek baimės. Gal po kurio laiko visi apsipras, baimė atslūgs, taip mano ir kai kurie kolegos. Todėl dabar tiesiog koncentruojame dėmesį į vietinį turizmą ir tam mobilizuojame jėgas.

Kitas pasikeitimas yra tai, kad daug lietuvių kelionei susiruošia spontaniškai, ilgai neplanuodami. Pavyzdžiui, ketvirtadienį daugelis šalies viešbučių dar pustuščiai, o penktadienį jiems jau smogia užsakymų banga. Viešbučiai braška per siūles, personalo nėra, nes nesitikėjo sulaukti keliauninkų.
– Bet tai būdinga visiems lietuvaičiams: „užgriūti“ nelauktai, paskutinę minutę kažkur išvykti.

– Paskutinės minutės užsakymai, kelionės trumpesniais atstumais – taip apibūdinčiau bendrą kelionių tendenciją. Todėl jau pernai itin pagausėjo „vienadienių“ lankytojų, ir šiais metais manome, kad šie įpročiai dar kažkiek išliks.

Jau ir praėjusių metų vasarą Šilutės rajone turizmo skatinti nebereikėjo. Priešingai: čia jau trūksta laivininkų paslaugų, kaimo turizmo sodybų, gidų. Lietuviai patraukė keliauti po savo šalį, kelionės vandeniu neabejotinai vilioja. Šilutės rajonas turizmui patrauklus gamtiniu aspektu, tuo galime didžiuotis.

– Kurios vietos labiausiai traukia mūsų krašto svečius?

– Labiausiai lankomos vietos yra pamarys ir Ventės ragas. Visi gausiai vyksta ton pusėn. Bet mūsų rajonas unikalus tuo, kad čia yra Mažoji Lietuva, bet turime dalį ir Žemaitijos. Yra puikioji Švėkšna, kiti miesteliai su nuostabiomis bažnyčiomis. Štai Degučiuose yra trikampė bažnyčia, kažin, ar daug kas apie tai žino?

Žymime per rajoną Jokūbo kelio maršrutą. Tai sakralinis turizmas, pasaulyje vertinamas kitoks keliavimo būdas: lėtas, paremtas filosofiniais apmąstymais, asmenybės keitimosi kelias, turintis perspektyvas pritraukti turistus iš svetur. Užsibrėžėme tikslą šiam sezonui sužymėti kriauklėmis šv. Jokūbo kelią, sujungti tas dalis, kur yra Katyčių, Degučių bažnyčios. Šią mažiau atrastą Šilutės rajono dalį ketiname prijungti prie visos Lietuvos žiedo, tuo pačiu įsiliejant į tarptautinį šv. Jokūbo kelią.

Tame kelyje 24–25 km atkarpoje turės būti surastos nakvynės, maitinimo klausimai. Negalima žmogaus paleisti 50–100 km laukais be galimybės nusipirkti maisto ar gėrimo… Suženklinę galėsime skelbti atidarymą – žygį su moksleiviais. Tam tikra atkarpa jau pažymėta, laukia proceso užbaigimas – apjungimas su Šilalės bei Pagėgių savivaldybėmis. Jau sužymėtas kelias iš Klaipėdos per Vanagus, iki Švėkšnos ir Gardamo. Toliau eis per Šilutę, Žemaičių Naumiestį, Degučius, Katyčius, link Pagėgių per Stubrius, o per Tenenius Šilalės rajone išeisime į Šilalės rajoną. Jau turime ir žemėlapį.

Gegužės 5 d. organizuosime seminarą gidams. Gegužės 12 d. vyks Šilutės rajono turizmo forumas, į kurį kviesime visą turizmo bendruomenę –  tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus atstovus. Diskusija vyks apie tai, ką, surėmus pečius, bendromis pastangomis, turėtume daryti, kad kraštas taptų traukos centru keliautojams. Smagu, kad dalyvaus ir kaimyninių savivaldybių atstovai. Mūsų tikslas – susodinti visus susėsti visiems prie bendro stalo ir pasikalbėti, ką galime padaryti drauge, kad šis kraštas būtų dar patrauklesnis svečiams.