Kone visuotine tapusios lietuvių emigracijos laikais apie 80 milijonų gyventojų turinčioje saulėtoje Turkijoje gyvena vos apie 600 mūsų tautiečių. Skaičius tikrai menkas, palyginus su emigrantų Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje ar Airijoje skaičiais.
Geriausiai šią saviškių bendruomenę pažįstanti Turkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Rūta DANILEVIČIUTĖ sako, jog burti lietuvius nėra lengva.
Apie tai, ir apie mūsiškių išvykimo į šią šalį priežastis kalbėdama jau 16 metų Turkijoje gyvenanti Rūta pabrėžia, jog dauguma tenykščių lietuvių – moterys, čia sukūrusios mišrias šeimas. Tačiau jos nenori būti vadinamos „meilės emigrantėmis“, nes turi savo veiklas ir nėra tik namų šeimininkės. Todėl meilės temą, taip įprastą pokalbiuose su užsienio lietuviais, šįkart aplenkiame.
Lietuvės kratosi „meilės emigrančių“ etiketės
Turkijos Alanijos mieste gyvenanti R.Danilevičiutė neseniai antrą kartą išrinkta vadovauti tenykštei lietuvių bendruomenei. Moteris primiausia nubrėžia būsimojo pokalbio ribas. Pasak Rūtos, vietos lietuvių bendruomenė daugiausia vienija moteris, kurios su vietiniais vyrais yra sukūrusios mišrias šeimas. Visgi mūsų kraštietės kaip įmanydamos kratosi visuotinai paplitusios „meilės emigrančių“ etiketės. Pasak Rūtos, tai todėl, kad ir čia jos tiesiog gyvena savo gyvenimus: mokosi, turi darbus, verslus ir pomėgius, ir vengia sudaryti įspūdį, jog tėra tik savo vyrų žmonos.
Tiesa, yra ir namų šeimininkių, bet juk tokį gyvenimą pasirinkusių moterų apstu visose šalyse?
Rūta taip pat turi pakankamai veiklos: nemažai jos laiko atima visuomeninis darbas su kraštiečių bendruomene, be to, ji nuolat lydi po Alanijos regioną keliaujančių lietuvių grupes. Gyvenusi Vilniuje ir nutarusi kurį laiką padirbėti gide, ji prieš pusantro dešimtmečio ir atvyko į šią šalį.
Šiandien prisimena, jog tokį sprendimą priėmė ir kelionei susiruošė per jai pačiai stebėtinai trumpą laiką – vos savaitę. Tačiau čia sutiko būsimą vyrą, sukūrė šeimą ir liko.
Kuriam laikui? Ar nepuoselėja planų grįžti į Lietuvą? Į šiuos klausimus Rūta nesako nei griežto „ne“, nei „taip“. Anot jos, namai yra ten kur šeima, kur mokosi vaikai, juolab, kad gimtinę ji aplanko kiekvieną vasarą. Tačiau ji neatmeta jokios galimybės, nes jau gerai žino, kad gyvenimas kartais mėgsta iškrėsti netikėtumus. Kaip kitaip, anot jos, reikėtų suprasti kažkada Lietuvos pievose bėgiojusios mergaitės gyvenimo pokytį – atsiradimą per 3000 kilometrų nuo gimtųjų laukų?..
Alanijoje šilutiškių nežino
Mūsų pašnekovė irgi sutinka, kad 600 – toks Lietuvos ambasados duomenimis, yra Turkijoje gyvenančių lietuvių skaičius – yra nedaug. Bet šioje vietoje vertėtų nepamiršti, jog Turkija – islamą propaguojanti šalis, tad nemaža dalis mūsų moterų vis dar nepatikliai žiūri į galimybę pritapti šioje šalyje.
Dar viena priežastis, pasak pašnekovės, yra ta, kad burti lietuvius apskritai yra nelengva. Tiesa, jos žiniomis, ne lengviau ir gyvenančius kitose užsienio šalyse, bet Turkijoje – ypatingai. Ne paskutinį vaidmenį greičiausiai vaidina tai, jog lietuviai šioje valstybėje – dar palyginus jauna „kategorija“.
Poreikis puoselėti lietuvybę, ieškoti gyvenamojoje vietoje saviškių, pasak Rūtos, lietuviams atsiranda tvirtai svečioje šalyje įleidus šaknis – sukūrus šeimą ir susilaukus vaikų. Ji pripažįsta, kad ir jai pačiai buvo panašiai – tik gimus Erdemui ir Urtei jai atsirado noras ieškoti čia bendraminčių ir aktyviai puoselėti lietuvišką kultūrą.
Gal dėl visų šių priežasčių Turkijos lietuvių bendruomenė taip pat labai jauna – vos 4 metukų.
Beje, Alanijoje, kur įsikūrė Rūta su šeima, gyvenančių šilutiškių ji nežino.
Aktyvi veikla įsilinguoja
Rūta pasidžiaugia, kad į lietuvius vienijančios bendruomenės veiklą palankiai žiūri vietos savivaldybės, kad palaikymo sulaukia visi lietuvaičių vykdomi projektai. Tad ir veikla pamažu įsilinguoja.
Štai šiemet ir Turkijos lietuvių bendruomenė neliko nuošalėje nuo plačiai minimo mūsų valstybės šimtmečio. Pernai rudenį artėjant šiai iškiliai datai tenykščiai mūsų tautiečiai pasirašė visuotinę deklaraciją, pasižadėdami dalyvauti Lietuvos šimtmečiui skirtuose renginiuose. O šiemet vasario mėnesį pirmą kartą Turkijos istorijoje įvyko šioje šalyje gyvenančių lietuvių suvažiavimas.
Dar vienas renginys šiemet įvykęs Stambule (Turkijos sostinė) buvo pirmosios oficialios lietuvių katalikų mišios senojoje Stambulo prancūzų katalikiškoje bažnyčioje, į kurias suvažiavo apie 100 vietos lietuvių. Pavasarį Stambulo lietuviai tenykščiame tulpių festivalyje šiomis spalvingomis gėlėmis sukūrė Gedimino stulpų vaizdą.
Taip pat jie yra numatę suburti 100 lietuvių, kurie dalyvaus Eurazijos maratone, ateinantį rudenį vyksiančiame Stambule. O metus vainikuos pasaulio lietuvių bendruomenės inicijuojama šventė, kurioje kartu su kitomis pasaulio lietuvių bendruomenėmis ,Turkijos lietuviai pristatys savo veiklą Rotušės aikštėje Vilniuje.
Beje, Rūtą vilkinčią jau neatsiejama jos įvaizdžio dalimi tapusius marškinėlius su Lietuvos herbu ir rūtos šakele, galėjome pamatyti ir Vilniuje vykusioje pasaulio lietuvių dainų šventėje.
Lietuviai dirba užsieniečių taryboje
„Norime prisidėti prie visame pasaulyje išsibarsčiusių lietuvių veiklos. Stengiamės parodyti, kad mums rūpi mūsų gimtinės įvaizdis Turkijoje, kad mes mylime Lietuvą ir stengiamės nepamiršti savo šaknų, puoselėti savo krašto kultūrą“, – pasakoja Rūta.
Ji pasidžiaugia, kad šį lietuvaičių siekį labai palaiko ir Lietuvos ambasadorius Turkijoje Audrius Brūzga, nuolat akcentuojantis tokios veiklos svarbą, kad labai geranoriški čia gyvenančių užisieniečių atžvilgiu yra ir Alanijos savivaldybės vadovai.
Beje, kaip tik Alanijos savivaldybėje veikia vienintelė Turkijoje užsieniečių taryba, tarp kurios narių yra ir lietuvių bendruomenės atstovai.
