Ūkininkai politikams paaiškino, kodėl rengia protesto akcijas

UKININKU _2Šilutės ūkininkų sąjungos vadovas Kęstutis Andrijauskas, rajono pieno gamintojų asociacijos vadovė Juzefa Tamavičienė, ūkininkai Vytautas Buivydas ir Irena Petrauskienė praėjusią savaitę susėdo už vieno stalo su rajono politikais – Teritorijų ir kaimo reikalų komiteto nariais. Politikai pakvietė žemdirbius, kad išgirstų skaudžiausias jų problemas, kurios verčia skelbti kaimo mirtį, statyti ant laukų kryžius bei varyti savo traktorius į miestų gatves.
Politikams svarbu žinoti

Savivaldybės Kaimo reikalų skyriaus specialistams su ūkininkais tenka bendrauti bene daugiausia. Čia įregistruojami ir išregistruojami ūkiai, deklaruojami pasėliai, atliekama technikos apžiūra ir t.t. Skyriaus vedėjas Povilas Budvytis mano, kad čia dirbantys specialistai pareigas atlieka gerai. Jis sakė esąs pasirengęs išklausyti ir priekaištus, tačiau iš susirinkusiųjų nieko panašaus neišgirdo.

Pasak P. Budvyčio, šiuo metu prasidėjo ūkių stambėjimo procesas. Šiemet Savivaldybėje yra registruota 3625 ūkiai, nors ankstesniais metais jų būdavo visuomet per 4000.

Teritorijų ir kaimo reikalų komiteto pirmininkas Tomas Budrikis bei nariai Laimutė Uselienė, Arūnas Kurlianskas, Audrius Endzinas sakė norintys sužinoti skaudžiausias ūkininkų problemas ir kaip jie galėtų padėti. T. Budrikis priminė, kad Savivaldybės taryba gali tik nustatyti žemės ir jos nuomos mokesčio tarifus, visą kitą žemės ūkio politiką nustatinėja aukštesnioji valdžia. L. Uselienė prisiminė, jog pamačiusi Seime valstiečių – žaliųjų daugumą manė, kad dabar kaimo žmonės atsigaus, o išeina priešingai.

Pasak K. Andrijausko, ūkininkai stato kryžius, juda traktoriais į miestus ne tam, kad demonstruotų jėgą ar ką nors gąsdintų. Jie nori parodyti, kad valdžios sprendimai peržengė ribą ir jų kantrybė baigiasi. Per pastaruosius metus įvairūs mokesčiai išaugo daugiau nei 30 proc., sunku susitaikyti, kad Lietuvos žemdirbiai vis dar laikomi žemesnio rango už europiečius ir jiems mokamos išmokos už deklaruotus pasėlius yra mažesnės.

Apmaudu, pasak K. Andrijausko, kad ir Savivaldybės politikai vieningai balsavo didindami žemės mokesčio tarifą iki 2 proc. nuo žemės vertės. Nors kaimyninėse savivaldybėse šis mokestis trečdaliu ar net perpus mažesnis.

Valdžia pataikauja pieno perdirbėjams

Ūkininkas V. Buivydas piktinosi, kad valdžia pataikauja pieno supirkėjams ir leidžia jiems manipuliuoti mokėjimais mažiesiems ir didesniems ūkininkams. Pasak jo, sunku suvokti, kad už tokios pat kokybės pieną smulkieji ūkininkai gauna nuo 11 iki 16 ct už litrą, bet yra ir tokių, kurie per dieną priduoda daugiau nei 400 litrų, ir gauna nuo 15 iki 38 ct už litrą. „Absurdas pasimato kai sulygini mokėjimus už parduodamus grūdus: parduodi 5 tonas ar 25 tonas, už vienodos kokybės grūdus mokama tiek pat”, – sakė V. Buivydas.

J. Tamavičienė piktinosi ne tik skirtingomis kainomis už parduodamą pieną. Ją piktina tai, jog valdžia leido supirkėjams pieno kainą padalinti į dvi dalis: viena dalis kainos yra už atitinkamą pieno riebumą ir jame esančių baltymų kiekį, kita dalis už piene esančius priedus. Pasak J. Tamavičienės, taip daroma specialiai, kad supirkėjai galėtų lengviau apgaudinėti, nes yra žinoma, kad jeigu pieno kaina sumažėja 3 proc., jiems reikia tai argumentuotai paaiškinti. O jeigu nemoka už pieno priedus – niekas nesidomi. Ją piktina ir tai, jog supirkėjai pieną iš ūkininkų išveža kas antrą dieną, o atliekant skaičiavimus rašo, jog pienas yra vežamas kasdien.

J. Tamavičienė lankėsi Vokietijos ūkiuose ir bendravo su tenykščiais žemės ūkio specialistais. Jos nuomone, Vokietijos žemės ūkio valdininkų skaičius yra žymiai mažesnis nei Lietuvoje, ir jų supratimas apie šią sritį daug tikresnis.
Ūkininkei iš Galnės kaimo I. Petrauskienei nerimą kelia paramos už deklaruotus pasėlius mokėjimo tvarka, nes didesnė dalis paramos lėšų patenka į „sofos ūkininkų” rankas. Jos nuomone, bergždžiai rūpinamasi, kad būtų didesnės išmokos už deklaruotus pasėlius. Ji mano, kad išmokos turi būti didinamos už ūkininkų laikomus gyvulius ir auginamą produkciją, tuomet daugiau pinigų atitektų tiems, kurie tikrai ūkininkauja.

Džiaugėsi susitikimu

Pusantros valandos bendravę ūkininkai sulaukė pozityvios politikų reakcijos. Jie apgailestavo, kad tuomet kai buvo tvirtinamas žemės ir žemės nuomos mokestis, nedalyvavo niekas iš žemdirbių organizacijų. Politikai mano, jog ūkininkai yra apgaudinėjami tiek jų produkcijos supirkėjų, tiek pačios valdžios, norinčios kuo daugiau pajamų. Žemdirbiams duotas pažadas žemės mokesčio kainą kitą kartą derinti atsižvelgiant į jų nuomonę.