Smulkieji pieno gamintojai, kurie melžia tik kelias karves, vis dažniau prabyla apie gresiantį bankrotą: už pieną gaunamos pajamos tokios menkos, kad jų nebeužteks pašarams pasiruošti ar įsigyti.Pieno perdirbėjai kaip susitarę už bazinio pieno litrą moka tik 12 euro centų, o šiuo metu jau girdisi kalbų, kad net ši menka kaina gali kristi iki 11 euro centų, ar net iki 9 ct.
Vos pusė normalios kainos
ŽŪKB „Pamario pienas“ direktorė Edita Katutienė mano, kad pieno perdirbėjai kerta šaką, ant kurios patys sėdi. Jos nuomone, smulkieji pieno gamintojai, kurie melžia tik po kelias karvutes, nebeatlaikys nuolatinio pasityčiojimo ir parduos karves mėsai.
Nemažiau pikti yra ir tie ūkininkai, kurių melžiamų karvių bandos siekia po kelias dešimtis ar vieną kitą šimtą raguotųjų, kurie investavo į pieno atvėsinimo įrangą ir t.t. Šiuo metu, kai pieno kainos tokios mažos, dažnas ūkininkas jaučiasi kaip įkaitas: į ūkius investuota tiek savo, tiek kreditinių lėšų, tad negali taip lengvai viską mesti.
Kad ūkininkai, kurių pagrindinės šeimos pajamos yra iš parduodamo pieno, gautų bent minimalų uždarbį, už vieną litrą bazinio pieno turėtų gauti bent po 21 euro centą. Pasak E.Katutienės, tokia kaina nėra kokia nors užgaida ar didelio pelno siekis. Juk visi mato ir žiniasklaidoje skelbiama, kad Prancūzijos ūkininkai streikuoja – sunkiasvore technika blokuoja kelius, ant gatvių pila mėšlą – jau tada, kai jiems grasinama mokėti už litrą pieno mažiau nei 32 euro centus.
Taigi dabar Lietuvos ūkininkams už litrą pieno mokami 12-14 euro centų yra tik bemaž pusė tos kainos, kuri galėtų jiems leisti išgyventi.
Lietuviai taikūs ir kantrūs 
Direktorė E.Katutienė „Šilutės naujienoms“ pasakojo, kad kooperatyvo „Pamario pienas“ nariai nesėdi rankų sudėję. „Žinoma, mes, lietuviai, esame taikūs ir kantrūs, nesiruošiame kelti riaušių ar kelių blokuoti kaip senųjų Europos šalių ūkininkai, – sako E.Katutienė. – Todėl vis dar stengiamės derėtis gražiuoju.“
Kooperatyvas yra sudėtinė Lietuvos pienininkų asociacijos „Karvutė“ dalis ir asociacijos vardu yra rašomi raštai, kreipiamaisi į Lietuvos ir ES valdžios institucijas, kad teisės aktais būtų nustatyti ūkininkams palankūs sprendimai ir apgintas pieno ūkių interesas bent išgyventi…
Nors pati E.Katutienė sako abejojanti valdžios parama. Jos nuomone, visos valdžios nenori kištis į privataus verslo subjektų santykius ir dalija tik pažadus, o pieno gamintojų situacija negerėja. Smulkiesiems ūkininkams belieka laukti vėlaus rudens – gal pieno supirkimo kaina padidės, kai pradės mažėti primilžiai.
Jaučiasi apgauti
50 melžiamų karvių turintys rusniškiai ūkininkai Elena ir Kęstutis Kleinauskai gyvena tik iš jų ūkyje pagaminto pieno. Bet ir jie, ir visi ūkininkai, pasak Elenos, jaučiasi apgauti ir nesupranta, kodėl mūsų valstybėje galima taip tyčiotis iš savo žmonių.
„Buvo laikas, kai iš aukščiausių valdžios tribūnų buvome raginami didinti karvių bandas, modernizuoti ūkius, žadėta pasiekti, kad ES paramos išmokos Lietuvos ūkininkams pasivytų europinį lygį. Buvome skatinami pasinaudoti Žemės ūkio paramos fondais.
O ką turime dabar? Turime per 50 melžiamų karvių, modernizuotą tvartą bei melžimo įrangą, į visa tai investavome daugelio metų santaupas ir kreditus. O dabar už parduodamą pieną gauname mažiau, nei išleidžiame jam pagaminti. Taigi tapome tarsi įkaitai ir netgi vergai savo pačių ūkyje. Dirbame neskaičiuodami darbo valandų, be jokių išeiginių ar atostogų ir dabar jau – be jokio atlyginimo“, – kalbėjo rusniškė.
Pasak E.Kleinauskienės, šeima jau gavo pranešimą iš pieno perdirbimo įmonės, kad rugpjūčio mėnesį priduodamo pieno kaina bus sumažinta dar 2 euro centais. Taigi bebus mokama vos po 15 euro centų už 1 litrą pieno, nors šie ūkininkai nėra maži tiekėjai – kasdien parduoda apie 900 l pieno.
Elena sako esanti nusivylusi Žemės ūkio ministerijos valdininkais, kurie neįstengia suvaldyti pieno perdirbėjų. Jeigu prireiktų, pasak Elenos, ji net yra pasiruošusi dalyvauti protesto akcijose, o gal net kokio nors greitkelio blokadoje, kad tik valdininkai pagaliau pamatytų, jog ūkininkai įstumti į beviltišką padėtį.
Nori apsieiti be kraštutinių priemonių
Lietuvos ūkininkų sąjungos Šilutės skyriaus pirmininkas Kęstutis Andrijauskas jau yra girdėjęs ūkininkų kalbų, jog metas kilti kovoti už savo teises. Ūkininkai norėtų imti pavyzdį iš prancūzų ir kraštutinėmis priemonėmis – streikais prie Vyriausybės ar kelių blokadomis – versti Vyriausybę atsigręžti į labiausiai pažeidžiamus žmones ir imtis priemonių jiems padėti.
Mūsų rajone yra apie 2000 šeimų, kurių pragyvenimo šaltinis – pieno gamyba. Kai pradėjo darbą šios kadencijos LR Seimas, visi ūkininkai prisiklausė tuometinio žemės ūkio ministro, Darbo partijos atstovo Vigilijaus Juknos kalbų apie pieno ūkių perspektyvą, ministerijos prioritetines programas, skirtas tokių ūkių plėtrai ir modernizavimui. O dabar ūkininkai girdi aukščiausiųjų Lietuvos vadovų kalbas, kad jog šalyje jau pagaminama 50 proc. daugiau pieno, nei Lietuvai reikia…
Ūkininkus piktina valdžios žmonių agrumentai, kad sumažėjusi pieno produktų rinka verčia visus spaustis. Pasak K.Andrijausko, juk ne ūkininkai susipyko su daugiausia pieno produktų pirkusiais kaimynais. Kita vertus, tam ir egzistuoja ministerijų valdininkai, valstybės vadovai, kad nuolat ieškotų naujų rinkų, o jei to nesugeba daryti, tai turėtų apsieiti be propagandos ir be melo apie pieno gamybos perspektyvas. Jau prieš 3 metus ūkininkai turėjo būti informuoti, kad pieno reikės vis mažiau.
K.Andrijauskas sakė nesantis šalininkas kraštutinėmis priemonėmis kovoti dėl savo interesų. Tačiau, jo nuomone, įvairių lygių valdžios turi sukti galvas, kaip išspręsti artėjančią katastrofą – pieno ūkių bankrotus.
Jis savivaldybės merą Vytautą Laurinaitį informavo apie grėsmingą situaciją pieno gamintojų versle. Sutarta, kad šešių kaimyninių savivaldybių merai susirinks rugpjūčio 6 dieną aptarti tolesnius galimus veiksmus.
K.Andrijauskas mano, kad vertėtų kuo skubiau organizuoti rajono pieno ūkininkų atstovų susitikimą su žemės ūkio ministre Virginija Baltraitiene, o gal ir su ministru pirmininku Algirdu Butkevičiumi, kad ūkininkai išdėstytų problemas ir kad gautų tiesius atsakymus, ko verta tikėtis iš savo valstybės aukščiausiosios valdžios.