Ukrainietė Viktorija: „Pas jus gydausi sielos žaizdas ir visiems dėkoju“

Ukrainietė Viktorija mūsų krašte gyvena jau ketvirta savaitė. Kalbamės apie jos išgyvenimus, paliekant bombarduojamą gimtinę, apie sunkią kelionę link Lietuvos, ir, žinoma, jausmus, neapleidžiančius šiomis tragiškomis Ukrainai dienomis.

Viktorija sako iki paskutinės minutės netikėjusi, kad Rusija tikrai užpuls Ukrainą.

„Dėkoju, kad išklausėte, norėjau tai papasakoti ir padėkoti“, – tyliai taria moteris pokalbio
pabaigoje.

Netikėjo, kad karas bus

Viktorija atvyko iš Zaporožės, o tai šeštas pagal dydį miestas Ukrainoje, turintis apie 800 000 gyventojų. Čia ir ilgiausias Europoje prospektas (16 km), Dnipro HES, apšviečianti beveik visą Ukrainą, Chortycia sala, kuri laikoma aštuntuoju pasaulio stebuklu. Šiame dideliame mieste visi gyveno taikų gyvenimą.

„Iki paskutinės akimirkos, net tuomet, kai paskelbė karą, netikėjome, kad tai įmanoma ir kad tai vyksta su mumis. Prasidėjus pirmosioms atakoms, sprogdinimams, bomboms ukrainiečiai susitelkė akimirksniu, nepaisant tautybės. Mes suvokėme esantys viena ukrainiečių tauta. Sakyti, kad Ukraina yra vienalytė, nebūtų teisinga. Bet po pirmųjų įvykių, sukrėtusių visą pasaulį, neprilygstančių antrojo Pasaulinio karo nacių žiaurumams, įvyko emocinis lūžis – ukrainiečiai ėmė nekęsti. Net tie, kurie pradžioje nebuvo nusiteikę, kad juos užvaldytų panašūs jausmai, pratrūko neapykanta dėl matomų siaubingų vaizdų“, – pasakoja moteris.

– Daugeliui lietuvių žodis „rusas“ asocijavosi su žodžiu „okupantas“, tos neapykantos buvo daug. O kaip Ukrainoje?

– Ukrainoje to nebuvo niekada. Mūsų krašte nevyko tai, ką patyrėte jūs pokaryje, o Holodomoro įvykiai buvo slepiami po devyniais užraktais. Viskas buvo pernelyg seniai, liudininkų neliko, tad šį laikotarpį pasistengė ištrinti iš tautos atminties. Paskutinius 10 metų valstybėje vyko „ukrainizacija“ – plėtojama Ukrainos valstybės ir kultūros idėja. Buvo atskleidžiama vis daugiau istorinių faktų, skatinančių savimonės augimą. Vaikai mokėsi ukrainiečių kalbos, visas procesas vyko „minkštai“ ir sklandžiai, nebuvo primetamas prievarta, kaip tai bando pateikti Rusija. Rytinė, centrinė Ukraina dažniau kalbėjo rusiškai, bet ryškūs pokyčiai vyko ir ten. Visuomenė pradėjo tapti vienalyte, ukrainietiška.

– Kokia buvo ukrainiečių emocinė būsena iškart po užpuolimo?

– Sąmonė tai neigė. Žmonės negalėjo patikėti tuo, kas vyksta, kol neišvydome krentant bombų mūsų mieste. Kai pirmojo antskrydžio metu subombardavo oro uostą ir buvo aukų, atvyko gelbėtojai ir gaisrininkai. Tuomet iškart buvo kitas antskrydis, nukreiptas į aukų gelbėtojus.
Kai nepakeliamas skausmas paliečia tavo pažįstamus, draugus, įsijungia sąmonė, ji signalizuoja kas vyksta. Tai baisu. Tuo negali patikėti rytais, kai prabundi, nes manai tai buvus košmarišku sapnu. Realybėn sugrąžindavo vis nauji, kaskart aršesni antskrydžiai ir krentančios bombos, griaunančios pastatus, paliekančios nesuskaičiuojamus civilių žuvusiųjų kūnus…
Pirmiausiai slėpėmės požemiuose, slėptuvėse, drėgmėje, ten moterys, vaikai sirgo. Paskui prie to pripratome, slėpdavomės bute radę vietelę, nes bombardavimai vyko 3-5 kartus per parą, nuolat gaudė sirenos. Aišku, mūsų kariai stengėsi apsaugoti miestą nuo bombų, numušdami jas, o mes nemiegoję, prasislapstę naktimis nuo antskrydžių, rytais eidavome į darbus… Gyvenimas tekėjo sava vaga, o mes yrėmės jame – pajuodusiais paakiais ir nuvargę. Darbe būdami, taip pat slėpdavomės, bet iki slėptuvės reikėjo nuvažiuoti, o kelyje galėjo pasivyti bomba.

Dažnas užduoda sau klausimą dėl žydų antrojo Pasaulinio karo metais: kodėl jie nepabėgo, nepasitraukė, neišvyko už Atlanto ir kitur, matydami, kaip grėsmingai vystosi įvykiai.

– Mane taip pat ilgai kankino abejonės dėl išvykimo. Pažįstamas pastūmėjo šiam lemtingam žingsniui, pasiūlydamas prieglobstį Šilutėje. Mėnesį manyje vyko vidinė kova, kol tam ryžausi. Buvo specialus evakuacinis traukinys iš Zaporožės, ir mes su bičiule Irina bei mano katinu sėdome į perpildytą vagoną.

Visi važiavusieji jame stovėjo arba sėdėjo, ten nebuvo galimybės prigulti ar bent kiek užsnūsti. Važiavome 24 valandas, buvo tvanku, trūko oro, kažkas alpo, vaikams iš nosies pasipildavo kraujas, langų atverti nebuvo galima. Tai buvo sunki ir kankinanti kelionė.

Po kelių dienų tas pats traukinys, kuriuo važiavome, pateko į bombardavimą, ir juo važiavusieji, jau kiti evakuojamieji, nukentėjo. Galima sakyti, mums pasisekė.
Atvykome į Lvivą, vėliau pasiekėme Lenkijos sieną, o sieną kirtome pėsčiomis. Pavargę, skaudančiomis galvomis, pasimetę, pirmąkart atsidūrę neaiškioje situacijoje ir vieni kitiems besistengiantys pagelbėti. Atsiskleidė kolektyvinė bendrystė, buvo juntamas susitelkimas.

Pirmasis sutiktas žmogus, padėjęs mums kirtus sieną, buvo Levas Korogodsky, „Life Boat UK“ psichologas-savanoris. Tai buvo stiprus potyris: buvo suteikta konkreti pagalba, kurios nebuvome gavę iki tol. Mums trūko šilto žvilgsnio ir dėmesio, tos akimi nematomos pagalbos, juntamos rūpestyje, kuriuo esi apgaubiamas. Tai be galo svarbu!

Evakuojantis vertingi tampa paprasčiausi dalykai: kai kankinančiai sunku – tesinori gerti, pavalgyti ir nusiprausti. Visa kita praranda svarbą. Gyvenimas netikėtai sutelpa vienoje rankinėje ir narvelyje katinui, ir tai viskas, kas tau lieka…

Gimtinėje liko nekilnojamas turtas, visos užgyventos vertybės, bet pasirodo, kad tai absoliutus niekis. Tai, kas įprastomis gyvenimo sąlygomis rodosi svarbu, kritinėje situacijoje tampa dėmesio nevertomis smulkmenomis: tavo profesija, buvęs statusas, materialinė gerovė.
Galiausiai mums pavyko išsimiegoti po dviejų parų nemigos. Ypač stiprioje stresinėje situacijoje tiesiog negali miegoti, nes esi nerviškai išsekęs, kūnas purtomas iš vidaus. Zaporožėje mes nemiegodavome, ir su tuo nieko negalėjome padaryti.

Psichologai savanoriai Medykos pasienio punkte padėjo mums tai įveikti. Raminančius medikamentus vartojome, bet jie nepadėdavo: kūnas vis tiek viduje virpėjo.

– Kaip jaučiatės mūsų krašte?

– Karas visus mus sutelkė, bet tai pastebima ne vien Ukrainoje, o ir Europoje, visame pasaulyje. Matau paramą, ateinančią iš žmonių, didžiulį palaikymą. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad ukrainiečius taip stipriai palaikys lenkai: ten buvome tiesiog „nešiojami ant rankų“, rūpinantis, kad mums nieko netrūktų. Tas pats vyksta su lietuviais. Žemai lenkiuosi abiejų tautų žmonėms. Visai nelauktai mus priėmė taip, tarsi būtume giminės. Man asmeniškai buvo suteikta didžiulė pagalba – fizinė, psichologinė, moralinė.

Imu pastebėti pokyčius ne vien kituose, bet ir savyje. Štai vakar buvau Rusnėje. Ši vieta man tikras atradimas, suvokimas, kokie artimi mums yra lietuviai, kaip stengiasi padėti. Rusnė priėmė ukrainiečius, bet tas pastatas, kuriame jie turėjo apsigyventi, pusantrų metų buvo negyvenamas. Ten nebuvo nieko, bet bendruomenės pajėgomis visi jį išdažė, išplovė, remontavo, radosi reikalingi baldai, buitinė technika, įrengta virtuvė. Ten yra elektra, dujos, vanduo, vaikams – žaidimų kambarys. Šiandien tai visiškai padorus bendrabučio tipo gyvenamasis namas. Šiuo metu ten gyvena arti 100 ukrainiečių, ir vis dar atvyksta nauji.

Manau, kad mus priėmę žmonės irgi yra didvyriai, prilygstantys ukrainiečių kariams, kovojantiems mūšio lauke ir ginantiems savo tėvynę. Visi buvo kupini atjautos, nesu sutikusi tokių pavyzdžių savo gyvenime. Užaštrintose situacijose, matyt, atsiskleidžia pačios geriausios jūsų tautos savybės: gerumas, jautrumas ir pasiryžimas ateiti į pagalbą.