Saugų seniūnija nuo seno garsėjo kaip malūnų kraštas. Kadaise čia sukosi apie 18 malūnų girnos. Gaila, tačiau šiandien savo didybės neprarado vos vienas, stovintis Saugose.
Saugų malūnas jau seniai nustojo būti neatsiejamu žmonių gyvenimo ir gyvybės simboliu, jo girnos nebemala miltų. Bet krašto paveldo puoselėtojų dėka jis kraštui ir, ko gero, visai malūnų Lietuvoje istorijai svarbus tuo, kad jame iki pat šių dienų išliko autentiška malūno technologinė įranga bei autentiški švediški ir vokiški gateriai, vagonėliai. Čia veikė ne tik malūnas, bet ir lentpjūvė.
Paveldą išsaugojo jį nupirkdamas
Pasižvalgyti po malūną pakvietė dabartinis jo šeimininkas Vidas Mauricas ir saugiškis Donatas Jaunius. Kad šiandien galime kvėpuoti autentika alsuojančiu malūno kvapu, turime dėkoti V.Mauricui. Verslininkas prisiminė, kad iki pat nusiperkant malūną, valstybinės institucijos, atsakingos už svarbių kultūros objektų išsaugojimą, šiam statiniui ypatingos reikšmės neskyrė. O vienu metu net buvo norėta malūne esančią įrangą išmontuoti bei pervežti ją kitur, o pastato vidų pertvarkyti.
„Pasakiau – jei tai bus padaryta, malūno nepirksiu. Juk malūne likusi įranga – tikra autentika. Saugų malūnas vienintelis iš visų malūnų Lietuvoje, turintis išlikusius senuosius įrenginius ir konstrukcijas“, – pasakojo V.Mauricas.
Statinį verslininkas įsigijo ir ėmė kelti jį naujam gyvenimui. Į malūno teritoriją neleidžianti įvažiuoti didžiulė tvora ir vartai mielai atveriami istorija besidomintiems, malūno vidų norintiems išvysti smalsuoliams. Į pastato vidų V.Mauricas sukrovė ir vis dar tebeneša senovinius buityje naudotus daiktus. Galbūt ateityje Šilutės rajone gali atsirasti dar vienas muziejus.
Miltus tiekdavo Klaipėdai
Ką apie Saugų malūną gali papasakoti saugiškis Donatas Jaunius? Pasirodo, kad jo pasakojimai sklinda bene iš pirmų lūpų. XX a. viduryje Saugų malūne dirbo ir žeme netoli jo naudojosi Donato senelis Tadas Jaunius.
„Į Saugas senelis atsikraustė po Antrojo pasaulinio karo ir įsikūrė vienoje iš laisvų likusių trobų. Joje taip pat buvo sandėliuojami grūdai. Gavo darbo malūne ir žemės, kad miesto žmones Klaipėdoje būtų galima aprūpinti grūdais. Iki pat 1945 m. sodyba priklausė žmogui, kurio pavardė, berods, buvo Bismarkas. Dabar joje ir gyvename“, – pasakojo D.Jaunius.
Saugų malūnas buvo pastatytas 1908 m. kaip pagalbinis Vilkyčių kaimo malūnui. Vilkyčiuose, galima sakyti, stovėjo net ne malūnas, o visa stotis, miltais aprūpinusį Memelį – tuometę Klaipėdą. Kai Vilkyčių malūno pajėgumų ėmė trūkti, nuspręsta dar vieną malūną statyti Saugose. Iš Vokietijos Saugų malūno statybai reikalinga įranga buvo atgabenta traukiniu. Iš pradžių malūno ir po juo buvusios lentpjūvės mechanizmus suko garinis variklis, o apie 1936 m. buvo pastatytas dyzelinis vieno cilindro variklis (pagamintas 1885 m. Vokietijoje). Jį užkūrus, iš toli matydavosi periodiški – kas 30 sekundžių – dūmų pliūpsniai iš kamino. Iš to žmonės spręsdavo, kad girnos sukasi, grūdai malami.
A
tsiradus elektrai, 1953 m. buvo pastatytas elektrinis variklis.
Visa, kas buvo gaminama Saugų malūne, buvo atiduodama Klaipėdai.
1923 m. Klaipėdos kraštas sukilo ir buvo prijungtas prie Lietuvos, o malūnas perėjo Mažosios Lietuvos valdybos globon. Nuo tada Saugose sumalti miltai buvo tiekiami rajono gyventojams. Tačiau nusipirkti miltų tiesiai iš malūno visgi nebuvo įmanoma: D.Jauniui vienas senolis yra pasakojęs, kad miltai pardavinėti Šilutėje.
„Pardavimo punktas buvo rūsyje namo, stovėjusio kitapus buvusio Šilutės valsčiaus kalėjimo. Parduodavo ne tik miltus, bet ir duonos kepinius“, – žmonių prisiminimus užfiksavo D.Jaunius. Saugiškis pasakojo manantis, kad Saugų malūnas buvo sumūrytas iš plytų, kurias gamino Šilutėje. Dar ir šiandien jose nematyti nė vieno įtrūkimo.
Privačiame muziejuje – 1500 m. senumo girnos
Nuo seniausių laikų Lietuvoje žemdirbiai grūdus malė namuose trinamosiomis, o nuo X a. – rankinėmis sukamosiomis akmens girnomis. Malūnuose pradėta malti nuo XIII a.
D.Jaunius pasakojo, kad Mindaugas Nogaitis iš Vilkų Kampo savo muziejuje turi itin retą egzempliorių – maždaug pusantro tūkstančio metų senumo girnas: žmonės grūdus tuomet malė juos trindami tarp dviejų akmenų.
„Ko nors autentiškesnio iš tokių senų laikų, ko gero, daugiau rasti ir nepavyks“, – įsitikinęs saugiškis.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.