Aplinkosaugininkai paėmė vandens mėginius deguonies kiekiui nustatyti, rezultatai rodo, kad deguonies kiekis vandens telkiniuose kritiškai žemas.
Paimti mėginiai Leitės polderyje ir Leitės upėje, Veižo upėje ir Veižo vasaros polderiuose. Deguonies kiekis vietomis siekė nuo 0,6 mg/l iki 1,2 mg/l. Kai deguonies kiekis vandenyje nukrinta žemiau negu 2 mg/l, žuvų organizme prasideda negrįžtami procesai, o kai nukrinta žemiau 1 mg/l, žuvys gaišta.
Gauta pranešimų, kad žuvys gaišta ir Gėgės upėje. Ties Plaškių kaimu deguonies kiekis buvo 0,4 mg/l, arčiau Nemuno žiočių – 4,7 mg/l, Nemune – 7,2 mg/l.
Vietose, kur pastebimas daugiausia negyvų žuvų, deguonies kiekis žemiau kritinės normos – nuo 1,5 mg/l , o gilesniuose vandenyse mažiau nei 1 mg/l.
„Kuo aukštesnė vandens temperatūra, tuo mažiau deguonies jame ištirpsta. Be to, pakilus vandens temperatūrai, prasideda intensyvi augalų vegetacija, pagreitėja puvimo procesai, todėl vanduo dar greičiau praranda deguonį, žuvys ima dusti“, – sako Šilutės gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyr. specialistas Ramūnas Strukčinskas. Seklesni vandenys įšyla greičiau ir žuvims nebėra kur slėptis. Kylančiai temperatūrai jautresni žuvų jaunikliai – suaugusios žuvys yra judresnės ir stipresnės.
„Vandens augalijai ir gyvūnijai pražūtinga ir tarša. Kai nuotekos neišvalomos iki reikiamų koncentracijų, vandenyje susidaro azoto ir ypač fosforo junginių perteklius, ir prasideda intensyvus vandens žydėjimas. Dumbliai ne tik naudoja deguonį – jie greitai žūsta, ima pūti ir sunaudoja dar daugiau deguonies“, – aiškina R. Strukčinskas. Nušienautų pakrantėse meldų nereikėtų palikti pūti vandenyje, reikėtų juos išgriebti į krantą.