Jei moteris per Užgavėnes užsidės ožio kaukę ir kalbins savo nužiūrėtą bernelį, kad jis vestų, tai šis gali per visą amžių nuo jį suviliojusios moters neatsitraukti. O jei esate sena merga ar senas bernas ir net neturite, ko prisikviesti, tai per Užgavėnes laukia sunki dalia – kitų kaukėtųjų išsišaipymai. Bet ne iš piktos valios – savo kandžiais juokais jie prišauks jums laimę.
Kitą dieną po Užgavėnių – Pelenų dieną – merginoms teks vaikščioti susivėlusioms, nes tikint prietarais, tą dieną negalima šukuotis plaukų – kokios atsikelsite, tokios ir būkite iki vakaro.
Šių papročių Šilutės muziejaus klėtyje trečiadienį susirinkusieji klausėsi įtempę ausis. Čia etnografė Indrė Skablauskaitė šišioniškių tarme vaizdingai ir klausytojų dėmesį pritraukdama pasakojo apie senąsias lietuvininkų Užgavėnių tradicijas.
Daro, kas Dievulio yr uždrausta
Užgavėnės – tai diena, kuomet galima iki soties šmėkiot (ragauti) mėsą, mėgautis saldumynais ir visiems kartu dūkstant išvaryti žiemą. Šėlionėmis stengiamasi sužadinti pavasario vaisingumą, kad žemė duotų daug turto.
Tad mūsų kraštiečiai taip šėldavo, kad net 1428 metais pirmą kartą apie jų švenčiamas Užgavėnes parašė Heinrichas Beringereris knygoje „Apie prastuomenę, pirmiausia apie prūsus“: „Per Užgavėnes čia vyksta velnių šokiai, o garbingi žmonės leidžia moteriškom persirengti vyriškais drabužiais, berniokiškais paltais ir panašiai – kas Dievulio yr uždrausta“.
Ožio kaukės kerai
Lietuvininkai Užgavėnių dieną, po pietų, būtinai turėdavo važinėtis. Į roges jie sukraudavo net ir avilius, sakydami, kad veža savo biteles pravėdinti. Jei toli ir greitai važiuodavo, tikėdavo, kad tai užtikrins, jog bitutės bus sveikos ir atneš daug medaus. Kuo toliau per Užgavėnes jie nuvažiuodavo (geriausiai statūs) ar nueidavo, tai žinodavo, kad tuo geresnio javų derliaus, ilgesnio linų pluošto galės sulaukti.
Važinėdami po kaimą, laukus, jie aplankydavo savo tolimus giminaičius ir kaimynus. O ten iš vieno kaimo į kitą vaikščiojo ne tik žmogišką pavidalą vaizduojantys persirengėliai – žydai, čigonai, vengrai, elgetos, daktarai, bet ir meškos, arkliai, ožiai, giltinės, velniai, raganos. Persirengę žydais ar vengrais, lietuvininkai teigdavo, kad jie yra žmonės „iš kito pasaulio“ – mat jų aplinkoje tokių nebūdavo.
Kas turėjo ožio kaukę pasidaręs, tas būdavo laimingas, nes ožys – vaisingumo simbolis. Taip pat I.Skablauskaitė atskleidė, kad, jei merginai koks vaikinukas patinka, per Užgavėnes reikia su ožio kauke prieiti prie jo ir sakyti: „Berneli berneli, imk mane į žmonas“. Ir, jei paims, tuomet amžinai prie jį užkerėjusios moters bus.
Kraštiečių Užgavėnės neįsivaizduojamos be Lašininio ir Kanapinio. Taip pat būtina ir po laukų aplankymo su savimi vežioti ir vėliau „žudyti“ didžiulę moters iškamšą – Morę. Ji per savo mirtį atneša gyvybę gamtai – pavasarį.
Šaipydavosi iš senų mergų ir bernų
„Kurie Užgavėnių nešvenč, tiem tą metą didis ištrūkis pasidaro: ar gyvulys pakrint, ar namiškiai kokia limpama liga suserga, arba javams prastas metas yra, nors aplinkiniai kaimynai gerą metą tur“, – sakydavo kraštiečiai.
Bijodami, kad „ištrūkis nepasidarytų“, Užgavėnių vakarą visi susirinkdavo karčemose – čia muzika grodavusi, jaunimas šokdavo, o senimas alų gerdavo ir kortomis lošdavo. Taip pat senoliai nepamiršdavo ir pažiūrėt bei apkalbėt, kurio duktė arba sūnus kaip šokt moka.
O seni bernai ar senos mergos, kurie dar nėra nieko nusižiūrėję, visą Užgavėnių dieną sulaukdavo kitų išsišaipymų – tikėta, kad juokiantis iš jų, šie suras sau skirtą žmogų ir ištekės ar ves.
Muziejaus klėtyje susirinkusiesiems priminta, kad persirengėlius reik visada įsileisti į savo namus, nes jie – iš kito pasaulio. Jei neįsileisit – galit visokį velnią prišaukt. O jei patys buvote persirengėliai, praėjus Užgavėnėms savo kaukę reikia išmesti – laikant ją namie galima įsileisti demoną.
Šiupinyje ieškokit kiaulės uodegos
Viskas pasikeitė XVIII a. – kai Klaipėdos kraštas priklausė Prūsijai ir karaliai pradėjo reguliuoti gyventojų elgesį. Karalius persirengėlių eitynes prilygino barbarų „išmislui“, todėl jas uždraudė. Nepaklusniųjų laukė didelės baudos.
Bet lietuvininkai visiškai šventės neatsisakė – jie pradėjo švęsti Šiupinio šventę. Po kaimą persirengę jau nebelakstydavo, o susirinkdavo visi vienoje troboje, kur iškilmingai skanaudavo pagrindinį šventės patiekalą – šiupinį, aptardavo praėjusią žiemą, artėjančius pavasario rūpesčius.
Šiupinį šventei virdavo vis kitokį. Tačiau visi, dar neturintys antros pusės, valgydami šiupinį stengėsi atrasti kiaulės uodegą – tai reiškė, jog tais metais jie susituoks.
Po Užgavėnių, Pelenų dieną, jokiais būdais merginoms negalima plaukų šukuotis – antraip ne tik vištos darželyje gėles kapstys, bet ir kasos ilgos neaugs.
Muziejaus klėtyje
Šilutės muziejaus klėtyje susirinkę mokinukai, jų mokytojos, mamos ir kiti šilutiškiai, išklausę Mažosios Lietuvos Užgavėnių šventimo tradicijų, turėjo ką veikti – iš popieriaus gamino Užgavėnių kaukes: klijavo jas laikraščių skiautėmis, dažė.
Mokytojos džiaugėsi, kad per valandą galima padaryti puikią kaukę – to galės pamokyti kitus savo mokinius. O po kaukių gaminimo visi, išlindę iš klėties kieman, ragavo kafijos, tijos (kavos, arbatos) bei pagal tradicinį senąjį receptą išvirto šiupinio.
Vasario 12 dieną visoje Lietuvoje siaus užgavėniautojai, visi vaišinsis blynais, sutiks kaukėtus ožius, čigonus, raganas. O istorinės Mažosios Lietuvos gyventojams vertėtų išsivirti bei kitus pavaišinti šiupiniu, nepamirštant jame iššutinti kiaulės uodegos.
Šiupinio receptas
Reikės: 500 g geltonų žirnių, 4 svogūnų, 5 prieskonių grūdelių, druskos, 1 valgomojo šaukšto mairūno, 1 rūkytos kiaulės galvos ir uodegos, 1 kg bulvių, pipirų.
Nuplauti žirniai brinkinami vandenyje per naktį. Tame pačiame vandenyje juos reikia virti pridėjus smulkintų svogūnų, prieskonių, druskos, mairūno ir, žinoma, kiaulės galvą ir uodegą.
Kitame puode reikėtų virti nuskustas bulves. Kai mėsą išimsite iš košės, ją atvėsinkite ir nuimkite nuo kaulų, būtinai nupjaukite odą. Mėsą reikia smulkiai supjaustyti, o bulves, kartu su žirniais sumalti į košę. Tada į tą košę dėti mėsą, paskaninti pipirais ir druska.
Šiupinys gali būti tiekiamas su spirgučiais, raugintais kopūstais.
Projektas: „Kultūros uostas: Tradicijos.”