Liepos 15 d. Jurbarko kultūros centro iniciatyva Smalininkuose buvo atidengtas labai kuklus, tačiau jaukus ir tautodailininkės Lidos Meškaitytės kuklų būdą primenantis atminimo ženklas.
Smalininkų miestelio žmonės gausiai susirinko į atidengimo ceremoniją, tuo parodydami, jog jie labai gerbia tautodailininkės atminimą, prisimena ją pačią, jos darbų parodas.
L.Meškaitytės darbus galėjo pamatyti ir šilutiškiai – parodos buvo surengtos Šilutės H.Šojaus muziejuje, Rusnės Salos etnokultūros ir informacijos centre.
Lida Meškaitytė (Lidija Mechkat) gimė 1927 m. Šiais metais jai būtų 90 metų.
Ano meto Klaipėdos krašto gyventojai, 1944-aisiais artėjant Raudonajai armijai, turėjo palikti kraštą, pasitraukti iš tėviškių. Dauguma nebeturėjo galimybės sugrįžti.
Tuo tarpu Smalininkų gyventojai turėjo galimybę gyventi šalia šios talentingos tautodailininkės L.Meškaitytės. Ji su tėvais 1945 metais grįžo į tėviškę, ir jos visas gyvenimas, prabėgęs netoli Smalininkų, Antšvenčių kaime, buvo skirtas kūrybai.
Dėl savo sveikatos būklės Lida neturėjo jokios galimybės mokytis, įgyti profesiją. Ji pradėjo piešti ir tapyti akvareliniais dažais mažo formato miniatiūras. Jomis ji įamžino gimtuosiusAntšvenčius, tėvų sodybą bei Smalininkus. Mažo formato, kruopščiai atliktos peizažų akvarelinės miniatiūros daro nepaprastos ramybės, šviesos bei neišmatuojamos erdvės įspūdį.
Lietuvos Dailės muziejaus direktoriaus – menotyrininko Romualdo Budrio žodžiais, „retas reiškinys, kai savamokslis pasiekia tokį aukštą meninės įtaigos lygį“.
Testamentu visus kūrinius palikusi Lietuvai, L.Meškaitytė išgarsino Smalininkus. Vietos žmonės jos niekada neužmiršo, jos vardu pavadino Smalininkų pagrindinę mokyklą, Jurbarke V.Grybo muziejuje eksponuojami jos darbų faksimilės, o dabar nepaprastai gražioje vietoje – Nemuno pakrantėje įrengtame Smalininkų parke – atidengtas atminimo ženklas. Tai – iš metalo padaryta jos darbo kėdutės kopija ir dažų dėžutė.
Kompozicija labai jauki. Atrodo, jog dailininkė tik trumpam pakilo iš savo kūrybos vietos. Ji mėgo tapyti gamtoje ir tam turėjo sulankstomą kėdutę.
Tokio atminimo ženklo idėja gimė Mažosios Lietuvos Smalininkų kultūros centro darbuotojos Ginos Meškauskienės galvoje, o išpildė ją kalvis Rigimantas Stanaitis.
Po atminimo ženklo atidengimo visi šventės dalyviai vyko į Lidijos Meškaitytės sodybą Antšvenčių kaime, ant Šventosios upės kranto. Čia Lida gyveno iki savo gyvenimo pabaigos – 1993 metų.
Jos tėvai, tik vedę, 1924 metais atsikėlė į šią sodybą pas Anės Meškaitienės vienišą tetą. Jau tuo metu sodybai buvo šimtas metų. Dabar jai jau du šimtai metų.
Sodyboje visų laukė Ona Burneikienė, paruošusi lietuvininkų tradicinę kafiją.
L.Meškaitytė padovanojo sodybą iki gyvenimo pabaigos ją globojusiai Onai. Naujoji šeimininkė labai kruopščiai prižiūri aplinką, išsaugojo ne tik visus Lidos daiktus, kambarių interjerą, tačiau ir augalus, kuriuos Meškaičiai augino sode ir darže. Ji yra nuostabi ekskursijų vadovė po sodybą. Ilgą laiką globojusi Lidiją, Ona labai įtaigiai perteikia dailininkės gyvenimo ir kūrybos istoriją. Sodyboje pasijutome grįžę į XIX amžių.
Nuostabiai nuoširdi ir jauki šventė privertė susimąstyti apie, atrodo, tokio nepaprastai trapaus žmogaus kūrybinę galią, kurios neužgniaužia jokios negandos.