Pasaulyje galimai gyvena apie 5 mln. vabzdžių rūšių. Tokią gausią jų populiaciją labiausiai lemia jų gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos. Kokių maskuočių vabzdžiai imasi norėdami išvengti nepageidaujamo dėmesio?
Didelė dalis vabzdžių labai išradingai maskuojasi, prisitaiko prie aplinkos kūno spalva ir forma ir tampa nematomi savo priešams. Pavyzdžiui, putinių cikadų lervos gyvena ant augalų lapų, apsigaubusios specifinėmis išskyromis, panašiomis į putas, tai jas apsaugo nuo vabzdžialesių paukščių. Daugelio drugių sprindžių vikšrai daugiau panašūs į nudžiūvusias medžių šakeles, nei į gyvą organizmą.
Gamtoje dažnai galima pamatyti ryškiaspalvių, kontrastingų spalvų į akis krentančių vabzdžių. Boružės, skaudvabaliai, žygiai, širšės, vapsvos, blakės turi cheminių apsigynimo priemonių, todėl vabzdžiaėdžiai gyvūnai jų vengia. Šių vabzdžių organizme yra įvairių toksiškų junginių, kurie veikia nervų sistemą ir sukelia nemalonumų juos puolantiesiems.
Dar vienas plačiai tarp vabzdžių paplitęs maskavimosi reiškinys – mimikrija (nekenksmingas vabzdys kūno forma ir spalva imituoja kokį nors “nevalgomą” vabzdį). Pavyzdžiui, žiedmusės imituoja širšes ir kamanes, kai kurie ūsuočiai – širšes.
Bene viena įdomiausių vabzdžių maskuočių – gebėjimas pavojaus metu pamesti vieną ar kelias galūnes. Ši savybė būdinga ilgakojams uodams, skėriams, žiogams.
Kai kurie vabzdžiai (lapgraužiai, straubliukai), iškilus pavojui, geba apsimesti esantys negyvi. Jie krenta ant žemės, suglaudžia visas galūnes ir ramiai guli, kol praeina pavojus.
Vabzdžių pasaulyje taip pat labai paplitęs parazitavimo reiškinys – vienos rūšies vabzdžių vystymasis kito organizmo viduje.
Vabzdžiai ypatingi ir tuo, kad gyvena praktiškai visoje žemėje – jų yra ir snieguotose viršukalnėse, ir karščiausiose dykumose. Dalis vabzdžių žiemoja suaugėlio ar lervos stadijoje. Jų organizmas gamina specifinį junginį, kuris neužšąla žemoje temperatūroje, todėl vabzdžiai nežūva. Vienas įdomiausių tokio prisitaikymo pavyzdžių galėtų būti aukštikalnėse, ledynų pakraščiuose gyvenanti ledyninė podūra, kuri kiekvieną vakarą užšąla, o rytą, patekėjus saulei vėl atšyla.
Kitas kraštutinumas būdingas kai kuriems vabzdžiams, gyvenantiems dykumose – gebėjimas prisitaikyti net ten, kur ištisus dešimtmečius nelyja ir oro temperatūra siekia 40-50 laipsnių.
Tokių “ekstremalų” pasaulyje nedaug, nes didžioji dalis vabzdžių gyvena šiltai ir patogiai atogrąžų srityse, kur vegetacija trunka ištisus metus, niekada netrūksta šilumos, drėgmės ir maisto.
Parengta pagal
Rūtos Levickaitės straipsnį,
Grynas.lt