Jų akys atidžiai nužvelgia kiekvieną ateinantį naują žmogų. Su viltimi – o gal jis atvažiavo manęs, gal jau ir aš turėsiu namus?… Gal bent atostogoms mane pasiims į šeimą?
Tokios mintys, aiškiai išskaitomos vaikų akyse, suspaudžia širdį įžengus į Saugų vaikų globos namų koridorius. Lauke sutikti berniukai linksmai pasveikina, ilgakasė pradinukė patikliai įsikimba į ranką. Paklausta, kur rasti administraciją, palydi.
O išlydint išvažiuojančius jos akis vėl temdo ilgesys…
Visų svajonė – turėti globėjus
Susėdame pokalbio su direktoriumi Eugenijumi Judeikiu ir jo pavaduotoja socialiniams reikalams Danguole Zaiceviene. Jie pasakoja kartu su kolektyvu šiuo metu „auginantys“ 72 vaikus. Tiek jų būna visus mokslo metus, bet vasaromis įprastai globotinių valdiškoje įstaigoje likdavo apie trečdalį.
Šiemet kitaip. Netgi priešingai – į šeimas atostogų išvyks tik 21 vaikas. Jie paskutiniosiomis mokslo metų dienomis nepajėgė nuslėpti džiugesio ir labiau nei kiti laukė atostogų. Jie žino: kad ir laikinai, kad ir tik atostogoms, bet jie pakeis aplinką, gyvens tikrose šeimose, bendraus su kitais žmonėmis, įgis kitokios patirties.
„Šeimą turintieji to nesupras“, – ilgamete patirtimi grįsti direktoriaus žodžiai. Ir jis, ir pavaduotoja Danguolė, ir visi čia dirbantys pedagogai gerai žino, kaip jų vaikai nori turėti globėjus. Vieni tą mintį tyliai slepia savyje, kiti taip nepajėgia – ji išsprūsta kas kartą, kalbantis su vaiku. „Kada ir aš turėsiu globėjus?“, – tokiu vilties ir nevilties persunktu klausimu jie remia direktorių. Kartais klausimas dar konkretesnis: „Kiek aš galiu laukti? Kada, tu, direktoriau, surasi man globėjus?..“
Ką atsakyti, kaip nuraminti?
„Tu turi labai, labai norėti, svajoti. Žiūrėk, Aistė (Donatas, Mindaugas ar Augustė) labai norėjo ir jau turi globėjus“, – taip dažniausiai kalba pavaduotoja. Žino, kad negalima atimti iš vaiko vilties.
Ji neperdeda, nes tokių atvejų, kai vaikas kiekvieno darbuotojo begalę kartų prašė rasti jam globėjus, ir tokie žmonės atsirado, čia žinoma ne vienas, ir ne du.
Patyrę pedagogai seniai pastebėjo, jog tie vaikai, kurie turi globėjus, kur kas geriau save vertina. „Aš jau turiu globėjus“, – kur buvę, kur nebuvę vis išsitaria ir draugams, ir pedagogams, nepajėgdami nutylėti džiugesio.
Netekti globėjų – didelis skausmas
Iš kur tie globėjai atsiranda, kokiais keliais čionai ateina?
„Būna visaip“, – sako direktorius. Ir pamini situacijas, kai, pavyzdžiui, pas globėjus atvažiavusį vaiką pamato kaimynai. O pamatę nustemba, kad šis, nors ir „iš vaikų namų“ (deja, ta apibendrinanti nuostata visuomenėje vis dar gyva), yra visai geras vaikas. Tuomet po kurio laiko įstaigoje, žiūrėk, ir sulaukiama globėjais tapti norinčių žmonių skambučio.
Dažnai globoti vaiką imasi pagyvenusios ir savo vaikus jau į gyvenimą išleidusios poros, nuolatiniais globėjais neretai tampa ir tie, kas vaiką kurį laiką paimdavo tik pasisvečiuoti.
Kalbai pasisukus apie įvaikinimą, išgirstame dar kur kas mažesnius skaičius. Štai iš Saugų vaikų globos namų lietuvių šeimos per 10-metį įvaikino tik 3 vaikus. Globoti paimančių yra žymiai daugiau, bet čia pagrindinį vaidmenį, matyt, vaidina pinigai: už globojamą vaiką valstybė kas mėnesį moka po 520 litų, o įvaikintam neskiria nė lito.
Bet pedagogai mato, jog globojami vaikai jaučiasi netvirtai, jie nėra visiškai tikri dėl savo ateities. Mat kasmet 3-5 vaikai, kurie jau buvo paimti globoti, sugrąžinami į globos namus. Dažnai – atėjus paauglystei, kai – žinia – susikalbėti su vaiku tampa sudėtingiau.
Vaikui – tai milžiniška trauma, nes jis antrą kartą nebetenka šeimos, žlunga jo viltys. Tačiau vyresnieji normaliai reaguoja į tokią situaciją, supranta, kad jei svečiavosi šeimoje, tai dar nereiškia, kad ji taps jo globėja, kad gali nesutapti abiejų pusių poreikiai ir viltys. Mažesni vaikai išgyvena sunkiau, nes toks didelis yra jų noras turėti šeimą.
Skaudžiausia būna tada, kai globėjai net nepasako vaikui, kad išveža jį atgal į vaikų namus, o atvežę, pravėrę duris įstumia ir išvažiuoja… Laimė, tokie atvejai reti.
Pedagogų nuomonės klausė, bet neišgirdo
Kodėl tų globėjų taip sumažėjo pastaraisiais metais? Čia koją, pasirodo, pakišo Vyriausybė, smarkiai sugriežtinusi institucijose globojamų vaikų išleidimo laikinai svečiuotis sąlygas. Nauja tvarka galioja jau antri metai, ir vaikų globos įstaigų darbuotojai gerai mato jos rezultatus – vis daugiau vaikų neturi galimybės pažinti šeimos aplinką.
Pagal naująją tvarką, Lietuvos piliečiai, ne giminės, priimti pasisvečiuoti gali ne jaunesnį nei 5 metų vaiką, o užsienio piliečiai – ne jaunesnį kaip 7 metų. Net artimi giminaičiai negali priimti svečiuotis mažesnio kaip 3 metukų vaiko. Taigi 3 metukų nesulaukę mažyliai negali išvažiuoti net pas brolius, seses ar močiutes, nors tokių turi.
Pedagogai pasvarsto, jog, matyt, vaiką pasisvečiuoti norintiems paimti žmonėms stabdis yra ir reikalavimas, kad jie turi būti pasitikrinę sveikatą, pristatyti tai patvirtinančią pažymą. Didžioji dalis globėjų iki šiol būdavo kaimo gyventojai, o kaimuose medicinos įstaigų nebėra. Tad žmonėms tenka vykti pas gydytojus į rajono ar seniūnijų centrus, o tam darbymečiu jau ne kiekvienas randa laiko.
Pagaliau, nors mokėti už tą sveikatos pažymą tenka vos keliasdešimt litų, pedagogams jau teko išgirsti, jog kaimo žmonėms tai yra brangu.
Vadinamieji „svečiavimosi pinigai“, mokami vaiką priėmusiai šeimai, irgi nėra dideli: už ikimokyklinuką mokama 11,50 Lt per dieną, už moksleivį – litu daugiau.
Pasisvečiuoti vaikus paimantiems žmonėms nereikia lankyti kursų. Juos baigti turi tik tie, kas vaiką ketina imti globoti. Kursai šiuo metu vyksta Gargžduose.
Pasak E.Judeikio, rengiant naująją tvarką vaikų globos įstaigų darbuotojams buvo išsiųsti jos projektai, prašyta išsakyti savo nuomonę. Saugiškiai pasisakė prieš tokias naujoves, aiškino, kad jos dar labiau suvaržys potencialių globėjų galimybes. Tačiau jų balsas nebuvo išgirstas.
Kepuraites dovanojo „Šilutės naujienų“ skaitytojos
Ketvirtadienį Saugų vaikų globos namuose linksmai buvo sutikta vasaros pradžia ir paminėta Vaikų gynimo diena. Pedagogai su vaikais išpuošė vidinį kiemelį ir čia surengė tikrą pikniką: žaidė kvadratą, tinklinį, dalyvavo estafetėse, čia pat lauke visi kartu ant žarijų gamino pietus. Buvo apdovanoti geriausių rezultatų moksle pasiekę vaikai, dovanėlės įteiktos ir pirmąjį rimtą gyvenimo etapą užbaigusiems globotiniams – keturiems atestatus gavusiems dešimtokams. 
Su dovanomis tądien į šią įstaigą važiavo ir „Šilutės naujienos“ – būriui mažųjų dovanojome mūsų laikraščio skaitytojų numegztas kepuraites. Mūsų skaitytojos jau trečius metus aktyviai dalyvauja redakcijos inicijuotoje gerumo akcijoje „Spalvotas pavasaris“ – vaikams mezga kepuraites.
Smagu buvo matyti mažąsias, besirenkančias sau maloniausias spalvas ir besimatuojančias spalvingas kepuraites.
„Geri mūsų vaikai, tik vargo ir bėdų daug daugiau nei jų bendraamžiai, tėvų auginami, patyrę. Todėl tiems, kas paimtų svečiuotis ar globoti vaiką, neabejoju, džiaugsmas būtų abipusis. O vaikui – milžiniškas, nes tai būtų jo svajonės išsipildymas, galimybė pabendrauti su kitais žmonėmis ir pamatyti kitokį gyvenimą.
Dėkojame visoms moterims, kurios mezgė kepuraites mūsų globotiniams ir pradžiugino juos vasariškomis spalvomis“, – atsisveikindamas sakė E.Judeikis, nešinas pasipuošusia mažąja Evelina.
Šilutės geradariai pradžiugino pagėgiškius vaikus
Gerumo akcijos „Spalvotas pavasaris“ kepurytes šiemet „Šilutės naujienos“ skyrė ir Pagėgių vaikų globoms namams, ir Šilutės rajono socialinės rizikos šeimų vaikams, kuriuos globoja Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Tarnybos specialistės ir socialinės darbuotojos keliasdešimt kepuryčių dar iki Vaikų gynimo dienos išdalijo mažyliams, gyvenantiems įvairiose seniūnijose.
Pagėgių vaikų globos namų direktorė Elena Pūtienė, priėmusi šilutiškių megztas kepurytes, taip pat perdavė nuoširdžią padėką moterims, nepagailėjusioms savo laiko, mezginius sušildžiusioms savo širdies šiluma.
Direktorė irgi apgailestavo dėl sugriežtintos vaikų svečiavimosi šeimose tvarkos. Dėl to iš 44 vaikų, gyvenančių Pagėgių globos namuose, tik 10 keletą vasaros savaičių svečiuosis giminaičių šeimose. Likusieji atostogaus globos namuose, kurie vaikams vietoj šeimos aplinkos galės pasiūlyti tik daugiau išvykų, renginių, stovyklų.
Biurokratiniai sunkumai nustebino ir pagėgiškius vaikus jau 20 metų remiančią Vokietijos Bad Laer miesto katalikišką Maria Geburt bendruomenę. Šios bendruomenės šeimos vasaroti paimdavo iki 20 vaikų, lydimų socialinių darbuotojų. Vaikų globos namų direktorei pakakdavo sudaryti sąrašą, notariškai patvirtinti ir išlydėti vaikus į nepakartojamas atostogas pas globėjus Vokietijoje.
Dabar vokiečių šeimoms, sutinkančioms priimti pagėgiškius, teko kreiptis į respublikinę Įvaikinimo tarnybą, pristatyti daugybę dokumentų, pažymų. Organizacijos atstovai netgi buvo atvažiavę į Lietuvą įsitikinti, ar tikrai tiek popierizmo reikia norint pradžiuginti tėvų neturinčius vaikus.
Vis dėlto 5 rėmėjų šeimos rudeniop priims 11 vaikų, kurie Vokietijoje svečiuosis apie porą savaičių.
Netikėtą staigmeną pagėgiškiams šeštadienį surengė Šilutės baikerių klubas „Hellions“ – pakvietė vaikus į savo klubo būstinę ir apipylė staigmenomis, laisvalaikio dovanomis, skanėstais. „Mūsų vaikai seniai buvo tokie laimingi“, – trykštančiais ugdytinių įspūdžiais džiaugėsi E.Pūtienė.