Užsukęs į svečius pas 90-metę šilutiškę Eleną NORKIENĘ, nejučia akimis ieškai senolės, kuri pasitiko šį garbingą jubiliejų, nes prie durų ateina akivaizdžiai bent dešimtmečiu jaunesnė močiutė.
Jubiliatė tik nusijuokia ir iš karto mūsų skaitytojams atskleidžia savo guvumo paslaptį – tokią išvaizdą bei sveikatą išsaugoti padėjo geras humoro jausmas, kasdienis juokas ir šypsena.
Kovo 8-ąją pasveikinti E.Norkienės atvyko Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus bei Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvidas Šimelionis.
Brolio atminimas
Gruodžio 18-ąją 90-metį sutikusi senolė – savo šeimoje ne vienintelė ilgaamžė, Šilutėje gyvena ir 93 metų jos sesuo. Trečioji sesuo, įsikūrusi Kaune, skaičiuoja 85-uosius savo gyvenimo metus.
Tačiau bendrauti norinčioms seserims atstumas – ne kliūtis: jos neatsilieka nuo šių laikų technologijų ir dažnai susiskambina mobiliuoju telefonu.
Brolis Tadas Poška jau miręs, tačiau visada liks gyvas ne tik seserų širdyse, bet ir išleistoje jo eilėraščių knygoje.
Kunigavo brolis Luokėje, čia pakeitęs žiauriais karo laikais nužudytą kleboną. Kiti kunigai prisibijojo vykti ten klebonauti, o Tadas pasakė: „Aš esu karys, ir kur kelia, ten turiu eit“.
Po brolio mirties E.Norkienės šeima pasirūpino, kad eilėse išlietos jo mintys išvystų dienos šviesą. Mat Tadas, būdamas kunigu, išleisti knygos nedrįso, sakydamas, kad kai kurie gali palaikyti jį nedvasišku, kažkam tai gali nepatikti.
300 egzempliorių tiražu išleistoje knygelėje „Mėnulio ašara žieduos“ galima rasti ir apie mūsų kraštą parašytus eilėraščius, vienas jų – apie Gardamą („O nesustokit skambėti Gardamo varpai…“).
Skaitydavo prie spindulėlio šviesos
E.Norkienė skundžiasi jau nebeturinti atminties, tačiau dalindamasi prisiminimais pateikia viską taip, lyg tai būtų įvykę vakar. Netgi pasakodama, kaip brolis ją mažutę kamantinėdavo ir mokydavo, kada buvo Žalgirio mūšis, kokios Portugalijos, Etiopijos sostinės, močiutė ir dabar datas ir sostines kaip žirnius išbėrė.
Elena pasigiria, kad skaityti išmoko jau 4 metukų. Vyresniajai seseriai skaityti sekėsi sunkiau – tėtis buvo griežtas, bardavo ją, kad vis neišmoksta, o sesuo liedavo ašaras, braukdama jas per knygą ir taip suliedama raides. Keturmetė Elena, norėdama padėti seseriai, išmoko skaityti ir pati.
Skaityti jai labai patikdavo. Pamena, kad remontuojant tėvų namą jo sienos buvo išklijuotos švediškais laikraščiais. Tuomet mergaitė su malonumu skaitydavo tas sienas, nesvarbu, kad ten viskas parašyta švediškai. „Raidės juk lotyniškos“, – juokiasi Elena.
Pramokusi skaityti, ji vis ieškodavo progų tobulintis – kad ir vakare, kai koridoriuje degdavo žibalinė lempa, o kambario durys būdavo jau uždarytos, Elena užlipdavo ant lovos ir stengdavosi skaityti prie šviesos, kuri vos prasiskverbdavo pro durų tarpą, buvusį prie lubų.
Šypsodamasi senolė dabar pripažįsta, kad nenuostabu, jog artimiausiu laiku jai teks važiuoti pas akių gydytoją.
Prie grindų prišaldavo klumpės
Į Švėkšnoje esančią mokyklą iš Jomantų kaimo vaikai keliaudavo su medinėm klumpėm, nesvarbu, ar žiema būdavo, ar vasara. Einant ir sniego į klumpes prilįsdavo, bet ką darysi – iškrapštydavo vaikai tą sniegą ir eidavo toliau.
Šaltį tekdavo kęsti ir namuose – prisirengę vaikai kamaroj atsiguldavo į lovą, prisipūsdavo oro po antklode, kad šilčiau būtų, ir stengdavosi kuo greičiau užmigti. O ryte jų laukdavo prie grindų prišalusios klumpės…
„Sunkūs laikai būdavo. Kartais net valgyt neturėdavome ką“, – susigraudina močiutė.
Draugystė su skaičiais
Auginant šeimą, Elenai teko dirbti ir siuvėja, ir valytoja. Kooperatyvo pirmininkas netruko pastebėti moters darbštumą, pardavėjoms sakė: „Ši valytoja visus darbus už jus padaro“. Todėl jai pasiūlė dirbti pardavėja.
Elena tik dvi žiemas ėjo į mokyklą, tad prisipažino, kad mokslų nebaigusi. Tačiau baigė 6 mėnesių kursus ir pradėjo dirbti.
Jos sąžiningumą netruko pastebėti ir pirkėjos, kurios džiaugėsi, kad galės ir vaikus atsiųsti paimti pirkinių, mat šie grįš su grąža, neapgauti.
Taip susidraugavusi su skaičiais, Elena ir toliau tęsė draugystę su jais – įsidarbino kooperatyvo kasininke. Iš šio darbo prisimena ir nemalonų įvykį, kai teko Naujųjų naktį vienai per miestą nešti 17 tūkstančių rublių.
Keičiantis pinigams, iš visų parduotuvių kasų Naujųjų metų išvakarėse jai buvo sunešti pinigai. Jų buvo nemažai – 3 sunkūs lagaminai, pilni 17 000 rublių. Elena tą naktį plušo iki vidurnakčio, suskaičiavusi pinigus, juos surišo ir turėjo eiti per visą miestą iki kasos. Niekas nepasirūpino, kad kas nors moterį su didžiule pinigų suma palydėtų – ji turėjo naktį nešti lagaminus viena.
Gausi šeimyna su proproanūkiais
Diskutuojant apie šiandienos gyvenimo aktualijas, Elena pripažino, kad dabar gyventi yra lengviau. Tačiau ją piktina dabartinis visuomenės požiūris į gydytojų darbą: medikai dažnai nepagrįstai apkaltinami dėl pacientų mirčių.
Seniau, pasak Elenos, jei mirdavo mažas vaikas, sakydavo, kad tiesiog Dievulis jį pasiėmė. „Juk niekas specialiai tų vaikų nemarino. Nemarina ir dabar“, – sako senolė.
90-metės mama buvo iš 17 vaikų šeimos, iš jų užaugo tik penki. Vaikai tai sušaldavo, tai susirgdavo, o gydytojų pagalbą kaime sunku būdavo gauti. „Vien mano kaime vienoj šeimoj daugiau nei 10 vaikų išmirė ir niekas nieko nekaltino“, – prisimena Elena.
Pati Elena užaugino penkis vaikus. Paskutinysis – pagrandukas – užaugo net 196 cm ūgio. Mama juokiasi, kad net du vaikai iš tokio galėjo būti.
Prisiminti visus anūkus, proanūkius jau sunku – jų daugybė, todėl senolė ant lapelio tvarkingai susirašė, kas kiek vaikų turi.
Ji gali pasigirti turinti 13 anūkų, 22 proanūkius ir jau 3 proproanūkius.
Videlčius, ruikis, pavilkinis…
Pasivaišinę pyragu ir kava, pokalbį baigėme pasitikrindami, ar visi gerai pamename senuosius žodžius – dabar jau vengtinas svetimybes.
Vieni kitų klausinėjome, ar žinome, ką reiškia nažutka (puspaltis), gimnastiorka (vyriška palaidinė, sutraukta diržu ir užsegama sagomis iki kaklo), ruikis (sijonas), pavilkinis (pasijonis), punčiakos (kojinės), videlčius (šakutė).
Matydami gerą senolės sveikatą ir guvumą, atsisveikindami susitarėme su Elena susitikti jau kita proga – per jos 100 metų jubiliejų.
Projektas: „Kultūros uostas: Kraštiečiai.”