Vainuto vaistinėje dirbu jau 26 metus. Miestelyje veikia ambulatorija, turime jauną gydytoją, kuris aptarnauja apie 1500 pacientų. Vaistinėje, kurioje aš dirbu, lankosi Vainuto ir dar 6 seniūnijos kaimų gyventojai: Bikavėnų, Gorainių, Girininkų, Galnės, Kivylių ir Balčių. Didžioji dalis jų – garbaus amžiaus, neturintys fizinių jėgų nuvykti į miestų vaistines.
Nuo kitų metų sausio 1 d. ši vaistinė bus uždaryta, nes įsigaliojus Farmacijos įstatymo pakeitimams, šalia manęs darbo metu privalės būti ir vaistininkas, prižiūrintis mano darbą.
Tokiai mažai vaistinei kaip mūsų, neapsimokės samdyti antro, visu etatu dirbančio darbuotojo, geriau įdarbinti vieną vaistininką. Tačiau kur rasti vaistininką, kuris norės dirbti mažame miestelyje?
Taigi, aš neteksiu darbo, o žmonės – galimybės nusipirkti būtinų vaistų. Tikimybė, kad atsiras vaistininkas, norintis dirbti kaime labai maža, nes vaistininkų Lietuvoje trūksta, o jaunimas nenori važiuoti į provinciją.
Nesuprantu, kodėl valdžios atstovai kalba apie vaistų prieinamumo gyventojams didinimą, ir tuo pačiu ketina uždaryti kaimų vaistines? Ir visa tai vyksta visiems sunkiu pandemijos laikotarpiu.
Kam reikalingi tokie Farmacijos įstatymo pakeitimai? Pagal galiojančią tvarką, farmakotechniko darbą prižiūri vaistininkas – farmacinės veiklos vadovas, kuris esant reikalui visada pakonsultuoja nuotoliniu būdu. Tai ypač svarbu pandemijos kontekste.
Aš viena auginu du vaikus, sūnus lanko tik ketvirtą klasę. Praradusi darbą sunkiai galėsiu juos išlaikyti. Dirbdama vaistinėje stengiuosi žmonėms suteikti visą reikiamą pagalbą, išklausyti juos, duoti naudingų patarimų. Žmonės manimi pasitiki ir aš tai labai vertinu ir džiaugiuosi, kad turiu, ir tikiuosi – turėsiu galimybę jiems padėti. Todėl labai prašau įsigilinti į šį laišką ir rasti sprendimą, kuris manęs ir mano kolegų nepaliks be darbo, o mūsų miestelio – be vaistinės.
Nuoširdžiai, Vainuto vaistinės farmakotechnikė Sonata MARMIENĖ