Mažas Lolytės kaimas Vainuto seniūnijoje, anksčiau turėjęs Peslių pavadinimą, būtų visai niekam nebeįdomus, jeigu čia nebūtų anksčiau gyvenę dvarininkai Gimbutai.
Nors pats dvaras neišliko, bet prisiminimai apie dvarą ir jo dvarininkus dar gyvi keleto vyresnių žmonių prisiminimuose. Tuo labiau, kad dvarininkų Leonido ir Elenos Gimbutų sūnus Jurgis užsienyje tapo garsiu inžinerijos mokslų daktaru ir dalyvavo JAV projektuojant didelius pastatus, sudėtingus uosto įrengimus, povandeninių laivų karinės bazės statinius. Net gražiausio Bostono tilto atramų pamatai pastatyti pagal Jurgio Gimbuto apskaičiavimus.
Pirmadienį, spalio 7 dieną, minėsime Pasaulinę architektūros dieną. Ta proga norime pristatyti architektą, inžinerijos mokslų daktarą, Lietuvos kaimo namotyrininką, lietuvių visuomenės ir kultūros veikėją Jurgį Gimbutą (1918-2001).
Vaikystė prabėgo Peslių dvare
J.Gimbutas gimė 1918-aisiais metais sausio 18 d. Maskvoje, Elenos ir Leonido Gimbutų šeimoje.
Pirmojo pasaulinio karo metu jie buvo nublokšti į Rusiją. 1919 metais grįžo į Šilutės rajoną, Vainuto valsčių, Peslių dvarą. Ten su tėvais Jurgis praleido vaikystę iki 1927-ųjų metų. 1927 metais persikėlė gyventi į Kauną.
Greitai mirė Jurgio tėvas, žinomas inžinierius, VDU dėstytojas. Po tėvo mirties Jurgis baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją, tapo VDU statybos fakulteto studentu. Baigęs universitetą, dirbo jame vyr. asistentu. Sukūrė šeimą.
Pagarsėjo kaip puikus inžinerijos specialistas
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1944 metais, J.Gimbutas su šeima emigruoja į Vokietiją.
Apsigyvenęs Vokietijoje, lieka ištikimas savo specialybei ir parašo aukšto lygio daktaro disertaciją apie Lietuvos kaimo XIX a. architektūrą – tema „Lietuvos valstiečių namo stogas“. Šią disertaciją J.Gimbutas apsigynė 1948 metais.
1949 metais išvyksta gyventi į JAV. Ten įsikūręs taip pat dirbo inžinieriaus darbą statybos projektavimo firmoje Bostone. Jis garsėjo kaip aukštos kvalifikacijos specialistas. Už gerą darbą jam buvo suteiktas JAV civilinės inžinierių draugijos veterano vardas. Buvo išrinktas Masačūsetso valstijos inžinierių pirmininku, buvo ir Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos narys.
Su žmona Marija, pasaulinio garso archeologe, Jurgis užaugino tris dukras – Danutę, Živilę ir Rasą.
Puoselėjo lietuvišką kultūrą ir mokslą
J.Gimbutas aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių bendruomenės spaudoje. Rašė „Technikoje“, „Inžinieriaus kelyje“, „Mūsų vytyje“, „Aiduose“, „Tėviškės žiburiuose“, „Kultūros aiduose“. Bendradarbiavo leidžiant „Lietuvių enciklopediją“ Bostone, reiškėsi Lituanistikos instituto Amerikos veikloje, kurį laiką buvo jos pirmininku.
Jo tyrinėjimai ir dauguma darbų susiję su senąja lietuvių kaimo architektūra. 1958 metais pasirodė jo studija „Lietuvių sodžiaus architektūra mažojoje Lietuvoje“, 1966 metais – „Mažosios Lietuvos krikštų formos“, 1980 metais – „Rytų Lietuvos kaimo sodybos ir trobesiai“. Parašė išsamų straipsnį apie Lietuvos medines varpines. Iš viso buvo publikuota daugiau kaip 1000 straipsnių, daugiausiai – architektūrine ir etnografine tema.
Šitiek nuopelnų pasiekęs inžinerijos srityje, tiek daug rašęs apie Lietuvos kaimo architektūrą ir apsigynęs daktaro disertaciją šia tema, J.Gimbutas „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ net nepaminėtas, nors jo žmonos Marijos Gimbutienės, žinomos pasaulio archeologės, pasiekimai toje enciklopedijoje išsamiai aprašyti.
Sovietų valdžia nuopelnus ignoravo
Tarybų valdžia nenorėjo, kad Lietuvos žmonės žinotų apie mūsų garbųjį kraštietį ir jo pasiekimus, nes jis buvo ne tik aukštos kvalifikacijos inžinierius, architektūros istorikas, bet žinomas JAV lietuvių bendruomenės veikėjas, dalyvavęs skautų veikloje, parašęs knygą su bendrakursiu J.V.Dainiu apie skautų veikėją Steponą Kolupailą (1974 m.).
J.Gimbutas pripažino, kad jam rūpėjo rašyti apie vietoves, kurios liko už sovietinės Lietuvos ribų ir apie kurias Tarybų Lietuvos specialistai dėl cenzūrinių suvaržymų rašyti negalėjo. Net ir užuominos apie tų vietovių lietuviškumą sovietinei valdžiai buvo nepageidautinos.
Tik devintojo dešimtmečio viduryje J.Gimbutas turėjo galimybę aplankyti Lietuvos TSR Istorijos – etnografijos muziejų, peržiūrėti jį dominusius brėžinius ir gauti norimų kopijų.
Jo nuopelnai Lietuvai yra didžiuliai. Ir sovietmečiu jis sugebėjo palaikyti ryšį su žymiais Lietuvos architektais, pasikeisti su jais informacija.
Garsiausias Lietuvos namotyrininkas
Visos jo išleistos knygos turi architektūrinę ir istorinę etnografinę reikšmę. Tai tikras ir vienintelis Lietuvos XX a. namotyrininkas, kurio knygos įrodo, kad lietuviško kaimo namų architektūroje yra daug grožio ir įvairovės.
Šia tema vertingiausia jo knyga pripažinta „Lietuvos kaimo trobesių puošmenys“. Knyga iliustruota jo piešiniais ir nuotraukomis. Nykstant ir išnykus seniesiems kaimams ši knyga lieka neįkainojama istorinė ir etnografinė vertybė, kurioje gyva mūsų protėvių dvasia. Knygoje išsamiai aptarti visų Lietuvos etnografinių sričių kaimo trobesių išorės puošmenys.
Lietuvai tapus nepriklausoma, J.Gimbuto atvažiavimas į Tėvynę buvo jam didžiausia šventė. Jis įsikurdavo Valakampiuose ir patraukdavo į atkampius miestelius, senus kaimus Žemaitijoje, Dzūkijoje, Aukštaitijoje, užrašinėdavo pasakojimus, darydavo dar išlikusių senovinių pastatų nuotraukas.
J.Gimbutas daug knygų padovanojo Vilniaus Vytauto Didžiojo Universitetui, Lietuvos mokslų akademijai. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutui yra įteikęs gausiai piešiniais ir nuotraukomis iliustruotą rankraštį apie Lietuvos kaimo architektūros puošybą.
Buvo paveldėjęs Antelkių vienkiemį
Paskutinį kartą savo gimtinę aplankė 1998 metais. Svečiavosi Antelkių vienkiemyje (netoli Pajūriškio kaimo, Vainuto seniūnijoje), kuris atiteko Jurgio tėvui Leonidui 1931 metais, kai Jurgio močiutė dvarininkė Stefanija Gimbutienė savo penkiems suaugusiems sūnums dalino dvaro žemes.
Po tėvo mirties šį Antelkių vienkiemį su žeme paveldėjo Jurgis Gimbutas, kuris jį prižiūrėti buvo patikėjęs Jonui Kurlinkui.
Mirė J.Gimbutas 2001 m. gegužės 21 d. Arlingtone, netoli Bostono, eidamas 84-uosius metus. Palaidotas Kaune.
Šiltai bendravo su kaimynais
Ši garsi Gimbutų giminė neužmiršo savo tėvų ir protėvių gimtinės, lankėsi joje, bendravo su čia gyvenančiais žmonėmis. Labai geri prisiminimai apie architektą J.Gimbutą ir jo žmoną Mariją išlikę Gražinos Laukienės, Jono Kurlinkaus dukters, atmintyje. Ši moteris, gimusi 1927 metais, gyveno Šilalės rajono Žvingių kaime.
Pirmasis jų susitikimas įvyko 1944-ais metais. Tada Jurgis su žmona ir dukrele apsistojo Antelkių vienkiemyje, kuris ir priklausė jam, bet buvo patikėtas prižiūrėti Gražinos Laukienės tėvams – Jonui Kurlinkui ir jo žmonai. Jau tada 17-metė Gražina pastebėjo pasaulinio lygio mokslininkų Jurgio ir Marijos Gimbutų nuoširdumą, paprastumą.
M.Gimbutienės prisiminimai apie Lietuvoje ir Antelkiuose praleistas dienas taip pat geri: „Pasiklausę žinių, įsitikinome, kad nebūtina labai skubėti. Taip pragyvenome dar penkias savaites. Gerai maitinomės, išnaudojome vasarą, maudėmės jūroje, net sulaukėme obuolių“.
Kaip pasakoja G.Laukienė, geri santykiai su Marija ir Jurgiu Gimbutais išliko visą gyvenimą. Išvykę į Vokietiją, siuntė laiškus ir sveikinimus, o pradėję gyventi Amerikoje siuntė siuntinius. Į kiekvieną laišką, kuriuos Kurlinkai gaudavo dažnai, Gimbutai įdėdavo ir po 10 dolerių. Jiems atvykus į Lietuvą, susitikimai būdavo artimi tarsi giminių.
Sužinojusi apie J.Gimbuto mirtį, G.Laukienė sako išgyvenusi kaip netektį labai artimo ir gero žmogaus, kuris, pasiekęs tokias mokslo aukštumas, nuoširdžiai bendravo su ja ir jos tėvais.
Kryžius – Gimbutų šeimai atminti
2000 metais prie įvažiavimo į Antelkių vienkiemį pastatytas medinis kryžius su užrašu „Jurgiui Gimbutui ir Aldonai Gimbutienei – Grinienei atminti. Kryžių pastatė čia gyvenantis Vladas Gembutas. Jo pavardė nuo garsaus kraštiečio skiriasi tik viena raide, bet apie giminystę su Gimbutais Vladas nieko nežino.
Tik pasakojo, kad čia 2008 m. lankėsi J.Gimbuto dukra Živilė, kuri yra gimusi ir augusi Amerikoje, kur gyvena ir šiuo metu.
Dažniau lankėsi J.Gimbuto sūnėnas Viktoras Gimbutas – Grinius iš Kalifornijos valstijos. Jis pasekė dėdės pėdomis – taip pat pasirinko inžinieriaus specialybę.
Projektas: „Kultūros uostas: Kraštiečiai.”