Nors iki šiol gaji nuomonė, kad daugelį vaistažolių reikia rinkti prieš Jonines, žolininkai pastebi, kad tai nėra visiškai teisinga. Mat apie Jonines prasideda pats augalų žydėjimas, tad daugybė žolelių tinkamos rinkti tik po vasaros saulėgrįžos.
Liepą galima į namus parsinešti jonažolės, aviečių vaisių, balinio ajero žolės, smiltyninio šlamučio žiedynų, trilapio puplaiškio lapų, raudonėlio, skėtinės širdažolės žolės, vaistinės medetkos žiedų, gysločio, miltinės arkliauogės lapų, pelyno žolės, kmynų, liepos žiedų, vaistinės melisos, pelkinio pūkelio, dėmėtosios rūgties, juodųjų serbentų uogų ir lapų.
Surinktos žolelės puikiai tiks ne tik maistui gardinti, bet ir įvairių susirgimų profilaktikai ar gydymui. Tik, žinoma, dėl jų vartojimo būtina nepamiršti pasitarti su gydytoju arba vaistininku.
Žoleles rinkite pagarbiai
Asociacijos „Žaliasis sveikatos klubas „Žolinčių akademija” prezidentė, žolininkė Danutė Kunčienė sako, kad visuomet pirmiausia pagalvojama, nuo kokių sveikatos problemų žolelės padės apsisaugoti. Tačiau prieš pradedant jas rinkti, reikia būti tinkamai, pozityviai nusiteikus. Jei žmogus žoleliųišeis rinkti svarstydamas, abejodamas, jokio rezultato nebus. Reikia tikėti, kaip tą darė mūsų senoliai. Kokį darbą bedarydami, jie pirmiausia nusiteikdavo ir pasiruošdavo. Jei atsigręžtume į tautos palikimą, folklorą, pastebėtume, kad ypač šiomis dienomis apie Jonines moterys žolininkės nedirbdavo jokių kitų darbų. Ruošdavosi žoliavimui. Todėl ir tų stebuklingų žolelių poveikis tuomet būdavo didesnis.
Einantieji žolelių rinkti turi būti nusiprausę, švariai apsirėdę. Žoleles reikia dėti į lininius rankšluosčius, medžiaginius, o ne celofaninius maišelius. Tai taip pat labai svarbu. Kiekviena žolelė dedama atskirai ir pagarbiai, o ne visos metamos kaip į šieno kupetą. Kraujažolės į vieną maišiuką ar rankšluostuką, jonažolės, gysločiai, asiūkliai į kitus.
Žoliaujant svarbu neplepėti, nesiblaškyti, o su skinama žolele kalbėtis tyloje, maldoje. Žolelės, renkamos susikaupus, prašant ir atsiprašant, bus kur kas veiksmingesnės, turės didžiausią paslaptį ir jos šydą atskleis tuomet, kai jas naudosime pagal paskirtį. Surinkus jas ir džiovinti reikia atskirai.
D.Kunčienei antrina ir Panevėžio rajone, Uliūnuose gyvenanti žolininkė Nijolė Pagareckienė. „Iki Joninių nužydi daug žolelių, tačiau nemažai vaistingųjų augalų renkami vėliau. Pvz., rugpjūtį žydi rykštenės, nepakeičiamos gydant inkstus. Yra kalendorių, kuriuose nurodyta, ką kada rinkti. Maža to, kiekvienam augalui – savas paros rinkimo metas. Štai nakvišas reikia skinti vakare prieš iškrentant rasai”.
Pasak moters, nuo seno žolininkai kai kurias vaistažoles skindavo mėnuliui tekant. Manyta, kad tuomet žolelės turi ne tik gydomųjų, bet ir magiškųjų galių. Tačiau uliūnietė tvirtino labiau pasitikinti vaistažolių gydomosiomis savybėmis.
Anot N.Pagareckienės, vaistažoles geriausia rinkti maždaug 100 kilometrų spinduliu. „Tokios geriausios to regiono žmonėms. Juk kas tinka, pvz., kinui, nebūtinai tinka ir lietuviui. Be to, kiekvienas turėtų pajusti, kokios vaistažolės jam tinkamiausios. Vieną organizmą žolelė gali veikti teigiamai, o kitam netikti”, – gydymosi niuansus aiškino vaistažolių žinovė.
Prisirinkite Jono žolės
Ką tik praėjo Joninės, ir dar laikas rinkti jonažoles – ši žolė vadinama vaistu nuo 100 ligų. Ji žydi visą vasarą – nuo birželio iki rugpjūčio. Būtent tada ji renkama kaip vaistažolė – nupjaunant žydinčias viršūnėles, kurios po to džiovinamos.
Senovės Rusijos žiniuoniai jonažoles vadindavo švento Jono žole (nes augalo žydėjimas sutampa su Joninėmis) arba Jono krauju (nes trinant sėklas ir žiedus ant pirštų lieka kraują primenančios raudonos sultys). Vokietijoje dėl įvairiapusio poveikio jonažolė vadinama „vidine saule”.
Jonažolėje yra dažymo medžiagų, flavonų, eterinio aliejaus, sutraukiančių medžiagų, karotino, spiritų, cholino, organinių rūgščių, PP ir C vitaminų, mineralinių druskų ir alkaloidų. Patekę į žmogaus organizmą, jonažolių arbatos ir nuovirai „užkuria” visą grandinę gyvybiškai svarbių procesų, kurie labai naudingi sveikatai.
Įprasta manyti, kad jonažolė vartojama tik nervų sistemos susirgimų gydymui. Iš tiesų jonažolė padeda pašalinti baimes, kelia nuotaiką, ramina bei padeda atgauti dvasinę pusiausvyrą, gydo nuo neurozės. Veikliosios jos medžiagos hipericinas ir hiperforinas atkuria sutrikusius energijos srautus smegenyse, todėl ramina bei padeda atgauti jėgas.
Taip pat jonažolės sėkmingai naudojamos medicinoje gydant skrandžio ir žarnyno ligas, opaligę, vidurių užkietėjimą, kepenų ir tulžies pūslės ligas, inkstų ir šlapimo pūslės ligas, širdies ir kraujagyslių ligas, aterosklerozę.
Jonažolės plačiai vartojamos ir ginekologinėms ligoms bei vyrų lytinių organų ligoms, sąnariams, gerklės ir kvėpavimo takams, endokrininėms ligoms gydyti. Jonažolės efektyviai gydo odos pūlinius, baltmę, trofines opas, sunkiai gyjančias žaizdas, sumušimus, seborėją, spuogus, išbėrimus ir kitas odos ligas. Gydant ilgai negyjančias žaizdas, uždegiminius procesus, vartojamas jonažolių aliejus. Iš jonažolių gaminami antpilai, įvairūs arbatų mišiniai, aliejai, trinktūros.
Pavojingos jonažolės savybės
Jonažolė, kaip ir visi vaistai, turi nemažai „kontraindikacijų”. Ją draudžiama vartoti sergant hipertenzija ir nėščioms moterims.
Apskritai jonažolės nepatartina vartoti ilgą laiką – šis augalas lengvai toksiškas. Ilgai vartojant gali prasidėti kepenų skausmai, dilgėlinė, burnoje atsirasti nemalonus kvapas.
Ilgai vartodami jonažolę, vyrai laikinai tampa impotentais. Nutraukus vartojimą, lytinė potencija atsistato per kelias savaites.
Vartojant jonažolę padidėja odos jautrumas ultravioletiniams spinduliams – dėl to gydantis šia vaistažole reikėtų vengti saulės. Stipri jonažolių arbata gali sukelti skrandžio skausmus.
Galima auginti ir sode
Šie augalai dažnai auga siaurais ruožais pievose, miško aikštelėse, pamiškėse, kirtimuose, retuose spygliuočių miškuose, tačiau juos taip pat galime užsiauginti ir savo sode.
Auginant augalus iš sėklų, iš pradžių reikia juos sudaiginti gamtos sąlygomis, paskui pasodinti į atvirą gruntą, kitas būdas – iškasti laukinį augalą ir persodinti jį į iš anksto paruoštą purią derlingą žemę. Tai geriausia atlikti rudenį arba pavasarį.
Keletas receptų
* 10 g susmulkintų jonažolių užpilkite 200 ml vandens. Kaitinkite vandens garuose apie 15 minučių, atvėsinkite iki kambario temperatūros. Gerkite po trečdalį stiklinės likus 20 minučių iki valgio. Tą darykite tris kartus per dieną dvi dienas. Arbata su jonažolėmis sureguliuoja skrandžio ir žarnyno darbą, taip pat stimuliuoja vidinės sekrecijos liaukų funkcijas
* Vieną valgomąjį šaukštą džiovintų jonažolių užpilkite stikline verdančio vandens. Palikite pusvalandžiui, nukoškite. Skalaukite burną, gydydamiesi nuo stomatito, gingivito, parodontozės, taip pat galima skalauti gerklę.
* 3 valgomuosius šaukštus žiedų sumaišykite su 20 g saulėgrąžų arba linų sėmenų aliejaus. Pastatykite tamsioje vietoje (temperatūra ir oro drėgmė normali) 14 dienų. Tai – priemonė gydyti problemiškai, pernelyg riebiai arba pernelyg išdžiūvusiai veido odai.