„Vaikystėje visi mane vadino chirurgu – manė, kad užaugęs gydytoju būsiu. Ir pats visada žinojau, kad rinksiuosi profesiją, susijusią su medicina“, – atvirauja farmacininkas Laimis Dambrauskas.
Gimęs ir užaugęs Kaune, vyras jau keleri metai dirba vienoje Šilutės vaistinių. Nuolatiniai klientai Laimį atpažįsta ir televizorių ekranuose, kur vaistinės reklamoje jis sako, jog kartais žmogui užtenka pasakyti gerą žodį, ir šis pasijus geriau.
Pakalbėjus su vaistininku akis į akį, įsitikinu, kad jis toks pat malonus, pasiruošęs padėti ir patarti – lyg ką tik iš reklamos nužengęs būtų. Ir visgi L.Dambrauskas pataria per daug reklamomis nesižavėti, o prieš perkant vaistus visada pasikonsultuoti su gydytoju ar vaistininku.
Išmoko dešimtį chemijos rūšių
L.Dambrauskas atvirauja farmaciją pasirinkęs todėl, kad šis mokslas pasirodęs ne toks bauginantis kaip medicina. Studijų metais reikėjo perprasti daugelį dalykų, tokių kaip žmogaus anatomija, gyvūnų biologija, farmacinė botanika, o tvarkaraštyje karaliavo chemija – organinė, neorganinė, bendroji. Iš viso būsimasis vaistininkas privalėjo išmokti apie dešimtį šio dalyko rūšių.
Universitete įgytas teorines žinias farmacininkas praktiškai pritaiko dirbdamas vaistinėje. Jis žmonėms turi sugebėti paaiškinti, kaip tam tikri preparatai veikia, kokie galimi šalutiniai poveikiai.
Kartą ar du per mėnesį Laimis važiuoja į įvairius tobulinimosi kursus, kuriuose sužino apie rinkoje pasirodžiusius naujus vaistus, pagilina jau turimas žinias. Pasak jo, noras domėtis priklauso nuo kiekvieno vaistininko būdo, nes yra ir tokių, kurie dirba tik su rinkoje įsigalėjusiais vaistais, ir jiems gera tai, kas sena – laiko patikrinta.
Laimis dideliu pliusiu laiko vaistininko gebėjimą žmogui pasiūlyti pačią naujausią informaciją apie vaistus, kurie galbūt turės mažiau šalutinių poveikių nei senesni preparatai.
Vaistų – daugiau kaip 1000 pavadinimų
Vaistų yra begalės, vien vaistinėje, kurioje dirba L.Dambrauskas, – daugiau kaip 1000 pavadinimų. Klausiu, kaip jis sugeba įsiminti kiekvieną vaistą, jo vietą stalčiuje?
Vyras sako, kad kiekvienoje vaistinėje yra tam tikra sistema, pagal kurią visi vaistai sudėlioti. Pagal vaisto pavadinimo pradžią ar galūnę galima identifikuoti, kuriai veiklos grupei preparatas priklauso. Tarkim, vienos galūnės vaistai bus antibiotikai.
Kitas atpažinimo būdas – vaistų klasifikavimas į tam tikras veikliųjų medžiagų grupes. Tai ypač palengvina vaistininkų darbą. Pavyzdžiui, aspirinas yra acetilsalicilo rūgštis, o jo variantų yra daugybė, farmacininkui belieka įsiminti tik firminius skirtingų gamintojų pavadinimus.
Kompensuojamųjų vaistų receptuose būna išrašyta tik veiklioji medžiaga. Vaistinės klientas supažindinamas su įvairių gamintojų to paties stiprumo vaistais ir turi galimybę rinktis pigesnį ar brangesnį variantą. Pasak Laimio, yra nusistovėjusi nuomonė, kad jei vaistas brangesnis, tai geresnis, tačiau svarų žodį dėl tikslaus vaisto pasirinkimo turi tarti gydytojas.
„Apie vaistus per 5 metus universitete išmokom, bet pradėjus dirbti vaistinėje, prasidėjo dar ir mokymasis apie papildus“, – juokauja Laimis. Šiuo metu rinka užversta papildais, apie kuriuos vaistininkui taipogi privalu išmanyti.
Pasak pašnekovo, su vaistais nuolat atliekami moksliniai tyrimai ir tikrai žinoma, kad tam tikras vaistas veiks vienaip ar kitaip. Apie papildus galima tik teoriškai kalbėti, nes su jais atliktų tyrimų gerokai mažiau. Vaistininkas pats turi gilintis, kokios veikliosios medžiagos yra papilduose, koks jų poveikis žmogui, kaip reikia dozuoti.
Vaistininkas – kaip gydytojas
L.Dambrauskas pripažįsta, kad žmonės pas vaistininką ateina kaip pas gydytoją – pasikonsultuoti. Dažniausiai iš mažesnių miestelių atvykę klientai linkę klausti: „Man skauda šoną ar man sustojo skrandis – ką daryti?“ Sako, kad priėmimo pas šeimos gydytoją teks ilgai laukti eilėse, o vaistininko patarimą gali gauti iš karto.
Tokiais atvejais Laimis stengiasi patarti, bet jei mato, kad problema rimta, nukreipia pas gydytoją. Blogai tik tai, kad neretai gavę laikinai skausmą palengvinančių vaistų, žmonės taip ir nenueina pas gydytoją.
„Mano atsakomybė – patarti, kaip žmogui gyventi geriau, o jei jau yra liga – patarti, kaip gydytojo išrašytą vaistą vartoti, kad jam nebūtų blogai“, – sako vaistininkas.
Pasitaiko, kad ir gydytojai daro klaidų, todėl su jais farmacininkas nuolat bendrauja: jei kas nors neaišku, skambina, klausia ar tikrai tam tikras vaistas tokiomis dozėmis pacientui paskirtas.
Susirgęs L.Dambrauskas dažniausiai pats sau pasirenka vaistus, tačiau jei liga ilgiau nesitraukia, skuba pas gydytojus. Nes savigyda, anot jo, yra blogai. Jeigu peršalimo simptomai nepraeina per keturias dienas, kreipiasi į gydytoją. Tą patį pataria ir savo klientams.
Sunkiausia vaistininkui patarti savo šeimos nariams, nes artimiesiems norisi paties geriausio, o stebuklingų vaistų kaip ir nėra.
Reklama pasitikėti neverta
Laimį jau kurį laiką matome vienoje TV reklamų, kur jis reprezentuoja savo vaistinę. Vaidmens reklamoje jis nesureikšmina, tačiau jam malonu, kai žmonės atpažįsta.
„Kartu ir žmonėms miela, kad vaistininką, pas kurį jie eina, pamatė per televizorių“, – sako jis, šią patirtį vertinantis kaip pramogą bei šaunią galimybę televizijos darbą pamatyti iš vidaus.
Vis dėlto perkant vaistus, reklamomis per daug žavėtis neverta. Neretai žmonės, pamatę reklamą, prisitaiko sau simptomą ir perka tą konkretų vaistą. Laimis pateikia pavyzdį apie įvairių preparatų nuo gripo ar peršalimo ligų reklamą. Ekrane rodoma, kad žmogus labai kosti, o nurijęs tabletę iškart nustoja kosėti. Tačiau reklamuojami vaistai skirti karščiavimui slopinti, ir kosulio simptomų tikrai nepanaikins. Kosulys gali kilti dėl įvairių priežasčių, net nuo padidėjusio skrandžio rūgštingumo. Jeigu kosintis, bet nekarščiuojantis žmogus išgers tokių vaistų, tai jam dar labiau padidės rūgštingumas, jis dar labiau kosės – gausis uždara grandinė.
Televizija daug ką lemia ir vyresnio amžiaus žmonėms, kurie žiūri papildų reklamas. Dažniausiai žmogus nepastebi pro specialisto akis nepraslystančių dalykų. Tarkim, žmogus pamato, kad 500 kapsulių žuvų taukų pakuotė kainuoja 20 Lt, tačiau vartojimo instrukcijos nepaskaito, o pastarojoje nurodyta, kad per dieną jam reiktų išgerti po 8 kapsules šio preparato…
Žmogaus protas – lemtingas
Anot L.Dambrausko, tų pačių vaistų veikimas skirtingiems žmonėms gali būti skirtingas, o visų nuostabiausias ir lemtingą poveikį turintis dalykas yra žmogaus protas. Jis primena placebo efektą, kuomet išgėręs piliulę, neturinčią gydomųjų medžiagų, bet to nežinantis žmogus patiki, kad gali pasveikti, ir iš tiesų išgyja.
Klausiu vaistininko ir apie homeopatiją – alternatyviosios medicinos metodą. Jis atsako, kad homeopatija paremta principu, kad jeigu skauda skrandį, tai galbūt organizme yra kitokia problema, kuri sukelia šį skausmą.
„Gydymas homeopatiniais preparatais dažniausiai užtrunka ilgiau nei cheminiais vaistais, ir neretai žmogus turi išsigydyti stuburą, kad liautųsi skaudėti skrandis“, – palygina L.Dambrauskas, kuris yra nei už, nei prieš šį gydymo metodą: jeigu vaistas žmogui padeda, vadinasi, jį verta vartoti.
Tačiau ūminių ligų, gilių skausmų, sąnarių sudilimo homeopatija nepagydysi. Tokiais atvejais reikia stipresnio vaisto, kuris paveiktų tą sistemą.