Vakaras unikalioje erdvėje prie Kalės tvenkinio Švėkšnoje, po atviru dangumi klausant poezijos ir muzikos. Kas gali būti romantiškiau už švelniai į krantą besiteliuškuojančias bangeles, saulėlydį, orą, virpantį nuo į tvenkinį besileidžiančių muzikinių akordų?..
Žvilgsnis į praeitį
Mokytojo Vaidoto Didžiūno galvoje nuolat gimsta originalių meninių minčių, gražių idėjų, kurias kartu su moksleiviais įgyvendinęs, pradžiugina švėkšniškius. Taip ir šį kartą – sumanė surengti akciją, kad atkreiptų dėmesį, kaip ir koks vanduo šalia mūsų, paskatinti pasirūpinti jo švara ir išsaugojimu.
A.Rugytės monografijoje Švėkšna yra 1899 m. Švėkšnos parapijos aprašymas, pradedamas taip: „Švėkšna, kilmingųjų miestelis, yra prie Šalnos ir Švėkšnalės upelių…“
Kairysis Švėkšnalės intakas Šalna, prasidėjęs rytiniame Švėkšnos pakraštyje, tekėdamas į šiaurės vakarus, natūralia vaga vingiuoja į Kalės tvenkinį, kuris susidarė užtvenkus upelį ties tiltu kelyje į Žemaičių Naumiestį. Už tilto, jau parko teritorijoje, Šalnos krantai iškloti akmenimis ir iškasta atšaka į dirbtinį tvenkinį, kurio saloje stovi Dianos statula, toliau pratekėjęs dar vieną mažą dirbtinį tvenkinėlį, vėl grįžta į upelį, kuris įsilieja į Švėkšnalę. Istorinių šaltinių teigimu, Kalės tvenkinys sudarytas XVII a., kuomet buvo užtvenkta ir Švėkšnalė.
Šalna mažas, bet buvęs vandeningas ir sraunus upeliukas, todėl prie Kalės tvenkinio buvo pastatytas net vandens malūnas, kuriame iki II pasaulinio karo dar veikė vilnų karšykla.
Švėkšnos miestelio kraštovaizdis su tvenkiniais ir upeliais sudaro vieningą etninį gamtinį kompleksą, o pati kraštovaizdžio sąvoka gana plati ir apima ne tik gamtinę aplinką, bet ir tradicinę, čia nuo seno gyvenančių švėkšniškių kultūrą. Ignoruojant aplinkos tvarkymo tradicijas bei kultūrinį palikimą, kyla reali grėsmė žmonių egzistencijai. Patyrimas rodo, kad sunaikintai gamtai atkurti reikia nepaprastai didelių lėšų, o daug ko iš viso net neįmanoma atkurti. Todėl šiandieninis dėmesys ekologijai ir investicijos į šią sritį rytoj gali duoti šimteriopą naudą. Suprantama, kad be investicijų neapsieisi, o iš kur jų imti šiandien, kai valstybės ir savivaldybių biudžetai – skylėti?
Koncertas – kitoks nei įprasta 
Žmogus, kuriam rūpi gamta, jos švara, vandens tyrumas, yra Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos technologijų mokytojas švėkšniškis Vaidotas Didžiūnas, gyvenantis ir kartu su žmona Daiva prie Kalės tvenkinio puoselėjantis savo sodybos aplinką. Turbūt gyvendamas šalia vandens imi suvokti, kad vandens telkinyje smagu ne tik pažvejoti, valtele pasiirstyti. Vis ryškiau matai, kad dar po metų kitų, nepasirūpinus vandens ekologija, tvenkinys virs dumblynu ir sąvartynu.
Apie savo sumanymą mokytojas papasakojo Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos direktorei Daliai Dirgėlienei, o jai pritarus, ėmė veikti: ieškoti muzikantų, prašyti seniūno pagalbos nušienauti prie tvenkinio esančią pievą, derinti su kelių patruliais, kad koncerto metu būtų apribotas eismas…
Koncertas – kitoks ir neįprastas – taip būtų galima apibūdinti šį muzikinį vyksmą, kuris nepaliko abejingų. Scena – nedidelis tiltelis Didžiūnų kieme, kuriame Šilutės muzikos mokyklos mokytoja Angelė Ališauskienė su mokinėmis Greta Pielikyte bei Rūta Adomonyje grojo kanklėmis, o mokytojas Gedvydas Puškorius – birbyne. Publika kitame krante ne tik klausėsi muzikos, poezijos, bet ir grožėjosi už parko medžių pranykstančiais saulės spinduliais. Poeziją skaitė „Saulės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Rasvita Kundrotaitė, jai gitara pritarė švėkšniškė Gabrielė Semenenkaitė, besimokanti muzikos mokykloje.
Muzikantai tvirtino, kad muzikos garsai skamba ypatingai, atsimušę į vandenį, o toks grojimo būdas įkvepia. Šį įkvėpimą juto ir žiūrovai. Ką muzika neišviliojo iš namų ateiti prie tvenkinio, tas gali tik gailėtis nepatyręs to dvasinio peno kilnius jausmus puoselėjančiai bei mąstančiai sielai.
Koncertinę programą užbaigė pats renginio sumanytojas – V.Didžiūnas dainavo pritardamas sau gitara, kartu su mokytoju grojo ir Gabrielė.
Lengvu rūkeliu virš tvenkinio išsisklaidžius subtiliems garsams, klausytojai skirstėsi truputį apduję… Manau, ne vieno ausyse aidu dar ilgai skambės mokytojo Vaidoto ištarti žodžiai: „Pirmi, nedrąsūs Gabrielės gitaros akordai susiliejo su vandeniu – švariu vandeniu, kuris yra gyvybės pradžia ir gyvybės tąsa. Ką mes paliksime ateinančioms kartoms? Mūsų senoliai mums paliko ne tik tyrą orą, žaliuojančius medžius, bet ir tyrą vandenį“.
Norisi tikėti, kad, gamta atsikvėps lengviau, tyriau, o mes pagaliau suvoksime, kas ir kuo esame šioje Žemėje… Akcija įvyko.
Tikėtina, kad dėmesys atkreiptas. Kiekvienas mylime Žemę su švariais laukais, parkais, paplūdimiais ir tyrą vandenį. Tiesiog imkime ir bendromis jėgomis, su meile paskatinkime nebedarkyti nuostabaus Žemės veido.
Video J. Girskio (www.sveksna.com)
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.