Šiandien žemdirbį bando pribaigti visi, kas netingi – pradeda gamta, o užbaigia valstybė ir produkcijos perdirbėjai. Abu pastarieji – ypač atsakingai, nes (taip spėja patys žemdirbiai) labai nori, kad kuo daugiau ūkininkų atsidurtų Darbo biržoje…
Tokios mintys jau kyla daugybei Lietuvos ūkininkų šeimų, o „Šilutės naujienoms“ jas sudėlioja viename rajono kaime gyvenanti jauna šeima.
Šie aktyvūs žmonės sako, jog pradėję ūkininkauti turėjo daug gražių svajonių ir tikėjo, jog nuoširdžiai dirbdami anksčiau ar vėliau galės jas įgyvendinti. Šiandien jie tuo beveik nebetiki ir sako, jog situacija jau yra tokia, kad ūkininkas kuo daugiau dirba, tuo mažiau turi, ir pati valstybė jau veda jį prie visiško bankroto. Todėl 7 dienas per savaitę dirbančių ūkininkų pajamos jau beveik pasiekė 40 valandų per mėnesį atidirbinėjančių pašalpininkų pajamų lygį…
Geriausiai visų žemdirbių situaciją žinantis Savivaldybės Kaimo reikalų skyriaus vedėjas Alfredas Stasys Nausėda ir ateityje nieko geresnio nežada. Netgi atvirkščiai…
Skųstis neleido optimizmas
Redakcijoje apsilankiusią moterį pavadinsime Danguole, mat viešintis ji nenori. „Negi ūkininkai kažko bijo?“ – klausiame Danguolės, o ji neslepia: labiausiai bijo pieno supirkėjų, nes jiems tenka didelė dalis jos priekaištų. O kas jei jie supyks ir iš viso nutrauks pieno pirkimą iš šeimos ūkio?..
Ūkininkė su nostalgija prisimena daugiau nei dešimtmečio senumo laiką, kuomet su šeima ryžosi likti gimtinėje. Ne tik Lietuvoje, bet būtent kaime, nes tikėjo, jog gamtą ir gyvulius mylintys žmonės turi gyventi kaime, o sąžiningai dirbdami jie tikrai prasigyvens. Kad ir ne iki milijonierių, tai bent tiek, kad užtektų ir vaikus išmokyti, ir laisvalaikį viena kita pramoga paįvairinti.
Jie domėjosi naujovėmis ir visomis įmanomomis programomis, pirko techniką, nors tam reikėjo labai didelių investicijų, tad ėmė kreditus ir dalyvavo programose. Kartu plėtė ir bandą, mat nutarė užsiimti pienininkyste. Šiandien toje bandoje – apie šešias dešimtis pieninių galvijų.
Danguolė sako, jog per jų ūkininkavimo laiką pieno supirkimo kainų jau būta įvairių, bet jiedu su vyru niekada nesiskundė. Vis tas įgimtas optimizmas neleido: tikėjo, jei tik sąžiningai dirbs, tai… (čia skaitykite iš pradžių).
Mokės ir už… pačių išgertą pieną
Kad ir visokių tų kainų būta, bet iki šiol dar bent mokesčiai ne taip slėgė. O tai, ką valstybė, o tiksliau – jos klerkai – prigalvojo pernai, anot moters, sveiku protu jau nebesuvokiama. Ogi vieną dieną iš savo buhalterės šeima išgirdo, kad nuo šiol gaus sąskaitą ir už… pačių sunaudotą pienelį. Kitaip tariant, turės susimokėti tarsi patys sau jį parduotų…
Pasirodo, tokios gudrybės imtasi tam, kad ūkininkai valstybei sumokėtų daugiau pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčių.
Papildomi mokesčiai šeimos laukia ir tada, jei jie, auginantys ir prieauglį, kurią dieną sumanys pasiskersti veršelį, kad savo šeimą galėtų pamaitinti mėsa, kurią patys ekologiškai užsiaugino.
Tad dabar iki sausio 25-osios šie (ir kiti) ūkininkai privalo sumokėti PVM, o iki pavasario – ir gyventojų pajamų mokesčius už tai, ką patys užsiauginę į burnas įsidėjo. O to PVM laiku nesumokėjus, skaičiuojami delspinigiai ir ilgai nedelsus areštuojamos ūkio sąskaitos.
„Būtų kvaila teigti, kad pieno mūsų šeima negeria, o mėsos nevalgo, nors gal kiti ūkininkai taip ir padarytų, kad išvengtų tų absurdiškų mokesčių“, – liūdnai, bet vis dar šmaikštauja Danguolė.
Sunkiausias laikas – žiema
Dar ji pasakoja, kad žiemą ūkininkai gyvena iš santaupų, o kaip tik žiema yra tas metas, kai būtina labiau pasirūpinti gyvuliais, jei vasarą nenori turėti problemų. Dabar reikia jiems duoti vitaminų, miltų, mineralų, druskos. Antraip vasarą karvutes į laukus išleisi liaudiškai tariant, susirietusias į bitę (Danguolė pademonstruoja suriestą mažąjį pirštelį).
Vien tik „Sodrai“ kas mėnesį ūkininkų šeima iki šiol be PVM atiduodavo po 400 litų mokesčių, o kur dar visi kiti mokesčiai?
Moteris primena, kad pieno supirkėjai pastaraisiais metais kainą už pieną sumažino net trečdaliu. Vien tik per gruodį kaina krito 10 centų, tad dabar iš Danguolės ūkio pienas superkamas po 60 ct (tokia yra bazinė kaina, kurią perskaičiavus į eurus realiai liko 59 lietuviški centai), kai vienu metu pernai ji buvo ir 89 ct.
Dar atėjo seniai regėtas praėjusios vasaros karštymetis, kuomet vandens pristigo ir šuliniuose, ir kanaluose. Kadangi gyvulių negėrusių nelaikysi, vandenėlio vežiojimo į ganyklas išlaidos buvo labai didelės.
Ūkininkų uždarbis labai sumažėjo, o bankai, žinoma, dėl to kreditų nemažino. „Tiesa, nuėjus į banką gali prašyti pratęsti sutartį, bet jei ir gausi sutikimą, už tai sumokėsi tokius administravimo mokesčius, kad tikrai neatrodys per mažai“, – dėsto kitą problemos pusę Danguolė.
Kantrybės taurę perpildė valdžios sveikinimai
Ji neneigia, kad dalyvavimas ES remiamose programose buvo naudingas – ūkis gavo nemenką paramą. Tačiau ir įsipareigojimų dribtelėjo. ES paramą gavę ūkininkai dabar nebegali kur ir kada sumanę nei arti, nei sėti ar šienauti, negali jie 5 metus keisti nei žemės paskirties, nei ūkio krypties, negali ir mažinti ūkio.
Be to, jie 5 metus privalo KASKO draudimu drausti visą įsigytą techniką, o tai yra labai brangu.
Jaunas žmogus dar nori ir gražiau apsirengti, ir papramogauti. Be to, šeimoje dar auga vaikai, ir dirbančių ūkininkų šeimai niekas nekompensuoja nei mokesčių už darželius, nei pietų mokyklinukams, nei šildymo išlaidų.
„Yra žiauriai skaudu ir pikta matant, kaip tikslingai valstybė siekia, kad mes stotume į bedarbių gretas“, – sako ūkininkė.
O galiausiai jos kantrybės taurę perpildė kalėdiniai rajono mero ir vieno Seimo nario sveikinimai, kurie buvo atsiųsti ir šiems ūkininkams. Anot pašnekovės, akivaizdu, kad valdžios vyrai kaimo žmones laiko tokiais beraščiais, kurie nesupras, kad tuos sveikinimus politikai jiems siuntinėja… už tuos nusavintus pačių ūkininkų pinigus (čia Danguolė teškia ant stalo du gautus sveikinimo atvirukus)…
Atsisveikindama moteris išsitaria dabar jau mananti, kad kažkada padarė didelę klaidą, nepaklausiusi tų, kurie ragino kelti sparnus į užsienį. Bet nutraukti veiklos ūkininkai irgi negalės dar ilgai – tokį įpareigojimą jiems dribtelėjo programos, iš kurių gauta parama.
Pagerėjimo nežada
Rajone nėra institucijos, galinčios keisti šią situaciją, o Savivaldybės Kaimo reikalų skyriaus vedėjui A.S.Nausėdai ji irgi gerai žinoma. Mat ir skyriuje sulaukiama ūkininkų, ateinančių pasiguosti ar bent jau pažadų apie geresnę ateitį prašyti.
Bet valstybės politiką matydamas A.S.Nausėda nieko geresnio nežada. Netgi atvirkščiai: anot jo, ateityje bus dar blogiau.
„Jei valstybės politika nesikeis, galima laukti ne tik ūkių, bet ir daugelio įmonių bankrotų. Juk su žemės ūkiu tampriai susiję technikos, trąšų, chemikalų gamintojai ir platintojai. Jau dabar girdime šių įmonių skundus, kad Lietuvoje labai sumažėjo pirkimai. Mažės ir sėklų, degalų, elektros poreikis, nes ūkininkai nebeturės pinigų ūkininkauti“, – tokį smūgį visai šalies ekonomikai prognozuoja vedėjas.
Pagrindo tokioms niūrioms mintims jis turi, mat žino, kad dėl Rusijos embargo mokamos kompensacijos neatstoja ir dešimtos patirtų nuostolių dalies, o vasarį planuojamas dar vienas pieno supirkimo kainų mažinimas.
Nuostoliai – ir moraliniai
Pasak A.S.Nausėdos, Šilutės rajonas bus vienas tų, kurie, kartu su Šilalės, Šakių ir Skuodo rajonais, nuo tokios politikos nukentės labiausiai, mat kaip tik čia yra labiausiai vystoma gyvulininkystė. Kaip tik šių rajonų ūkininkai patikėjo prieš kelis metus skelbtomis deklaracijomis, kad galvijininkystė būsianti perspektyvi žemės ūkio šaka.
Todėl šiandien mūsų rajone jau yra auginama apie 13 000 karvių, kai prieš metus buvo beveik tūkstančiu mažiau. Dar vienas pokytis – sumažėjo laikytojų, bet sustambėjo ūkiai: 2014 m. sausį buvo 2324 ūkiai, o per metus sumažėjo iki 2112.
„Žmonės tuomet sukruto statyti fermas, daug buvo tokių, kurie ruošėsi ūkininkauti moderniai, todėl statė naujoviškus fermų pastatus. Tiems dar blogiau, nes tai jiems daug kainavo“, – sako A.S.Nausėda.
Jis žino ne vieną ūkininką, kuris, išgirdęs ankstesnės valdžios vyrų pažadus dėl žemės ūkio plėtros, net darbus miestuose metė ir į kaimus sugrįžo, pasiryžę kelti gimtinės gerovę. Šiandien daugelis jų yra puolę į didžiausią neviltį ir grįžta atgal į miestus, fermas ir gyvulius palikę kad ir seniems tėvams. Šie žmonės, pasak vedėjo, šiandien patiria ne tik materialinius, bet ir moralinius nuostolius, skaudžiai tai išgyvena.
Išeities nebemato ne tik tie ūkininkai, kurie dalyvavo ES remiamose programose, bet ir tie, kurie nedalyvavo, bet turi samdinių. „Mano ūkyje dirbantys žmonės man yra kaip šeimos nariai, mes jau daug metų kartu. Tai kaip man jiems pasakyti, kad aš likviduoju ūkį, nes man nebeapsimoka dirbti?“ – kone su ašaromis anądien klausė A.S.Nausėdos viena ūkininkė.
Taigi ką toliau daryti, nebežino ne tik Danguolė.