„Gražiausias seniūnijos kaimas“, – tokią nominaciją kasmetinės Dagotuvių šventės Žemaičių Naumiestyje metu šiemet nuskynė Vanagių kaimo bendruomenė. O nominaciją „Gražiausia seniūnijos sodyba“ irgi išsivežė vanagiškių šeima.
Energija trykštantis šio kaimo seniūnaitis Tomas BARTKUS jau tada kalbinamas tikino negalįs visko apie savąjį kaimą papasakoti – tai reikia pamatyti. Tik trumpai išsitarė, kad niekas jo neįtikins, jog kaimas išmiršta, jog jaunimas masiškai bėga į užsienį, o likusieji tik girtuokliauja ir meldžia pašalpų.
Vanagiuose – ne taip. Čia švara ir tvarka – kiekviename kampelyje, čia gyvena darbštūs, vis naujų iniciatyvų kupini žmonės, čia nėra asocialiai gyvenančių, o pašalpų neprašo net daugiavaikės šeimos.
Kaimo simboliui sudėjo visi
Žemaičių Naumiesčio pašonėje esantys Vanagiai pasitinka savu akcentu – kaimo pakraštyje prieš porą metų iškilusiu akmeniu su kaimo pavadinimu ir viršuje nutūpusiu vanagu.
Mintis turėti išskirtinį savo kaimo simbolį buvo seniūnaičio T.Bartkaus iniciatyva. Bet mintį įgyvendinti vienam vargu ar būtų pavykę. Juk reikėjo ir akmenį tinkamą surasti, ir į kaimą parsigabenti, ir vanagą bei užrašą kalviui užsakyti, prireikė net krano. Bet labiausiai reikėjo pinigų – už ačiū juk niekas nedarys.
„Tereikėjo užsiminti žmonėms, ir visi kaip vienas ne tik į talkas sugužėjo, bet ir pinigų sudėjo“, – džiaugiasi seniūnaitis. 
Pamatęs tokį vanagiškių iniciatyvumą dar ir seniūnas Jonas Budreckas 500 litų pridėjo.
Žvelgdamas į tolyn nuo to akmens besitęsiančią pagrindinę kaimo gatvę tūlas užklydėlis tik trauko pečiais iš nuostabos – tokia ji tvarkinga. Ir įsitikina seniūno teisumu: atrodo, jog čia pakelės šienaujamos kiekvieną dieną.
Už tvarkingai nupjautų griovių išsistačiusios sodybos irgi visos paskendusios žalumoje, nors svečiuojamės čia jau vėlyvą rudenį.
Į talkas prašyti nereikia
T.Bartkus pasakoja, jog šiandieniniai vanagiškiai – kone visi buvę kaimynai, iš gretimo Pauparių kaimo čion sukelti apie 1980-uosius metus. Dabar čia stovi apie pusšimtį sodybų, o seniūnaitis, neslėpdamas pasididžiavimo, dėsto, jog visi kaimo gyventojai – išskirtinai tvarkingi, darbštūs ir geranoriški žmonės.
„Gyvas mūsų kaimas. Net ir tie, kurie išvažiuoja į užsienį, užsidirba, o tada grįžta tvarkyti savo sodybų ir dar bendruomenei padeda, į jos veiklą įsijungia. Ir jaunimo pas mus daug, ir nėra nė vieno pašalpininko, net daugiavaikės šeimos pašalpų iš valstybės nemeilija – patys užsidirba, ūkininkauja ir dorai vaikus augina. Nedirbančių pas mus nėra, nė vieno asocialaus žmogaus neturime“, – neįprastą Lietuvos kaimo realybę piešia T.Bartkus.
Į kasmetinę pavasarinę talką saviškių prašyti T.Bartkui netenka: jie patys žino kada „Darom“ vyksta visoje Lietuvoje, tądien ir suaugusieji, ir vaikai išeina savo aplinkos puošti.
Įsirengė poilsio ir švenčių vietą
T.Bartkus kviečia apžiūrėti pro kaimą tekančio Šelmens pakrantę, kur vietos bendruomenė per kelerius metus įsirengė poilsio vietą. Pakeliui apžvelgiame senutėles maro aukų kapinaites, kurias vanagiškiai sutvarkė ir aptvėrė į talkas susirinkę. Apžiūrime kryžių, kurio aplinką ir neprašoma prižiūri Žibutė Gečienė.
Žemai nuokalnėje ne tik stalai bendriems susibūrimams pastatyti, bet ir krepšinio, futbolo bei tinklinio varžyboms paruoštos aikštelės. Ši vieta per kelerius metus tapo tokia mėgiama vietinių ir svečių, kad dabar joje vasarą gyvenimas virte verda. Čia ne tik kasmetinės kaimo šventės karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną surengiamos: čia vyksta sporto varžybos ir tarp saviškių komandų, ir su atvykėliais, čia mokslo metų užbaigtuves rengti prašosi moksleiviai, vyksta giminių suėjimai ir net politikų sąskrydžiai.
„Reikėjo begales krūmų išrauti, šabakštynus išvalyti, duobes lyginti, privažiavimą ir laiptelius įrengti“, – pasakoja pašnekovas. Ši jau jauki vietelė sutvarkyta „Darom“ talkų dienomis.
Įžymųjį kastuvą perleido jaunimui
Nors šiame kaime, anot seniūnaičio, yra daug apdovanojimų vertų sodybų, jis lydi pas gražiausios sodybos šeimininkus Adelę ir Feliksą Stulgas.
Dagotuvių metu ypatingu prizu – kastuvu – apdovanotas šeimininkas šmaikštauja, jog akivaizdu, kad sodybas apžiūrėjusios komisijos nuomone, šioje sodyboje dar yra ką tvarkyti, jei jau dovanų kastuvą skyrė. Čia pat dar priduria, kad tokia nuomonė visiškai sutampanti ir su jo paties nuomone.
Garbės dėl tokio įvertinimo p.Feliksas nelinkęs prisiimti sau. Jis tikina, kad tik medžiai ir krūmai jo susodinti, bet ir tie patys jau ne po vieną kartą vis kiton vieton perkilnoti. „Visa kita – žmonos, dukrų, žento ir anūko darbas“, – sako jis. Dar patikina, kad pats jis esąs „tingus“, todėl ir dovaną iš karto jaunesniems šeimos nariams perleidęs, tad dabar šie su įžymiuoju kastuvu bendraujantys.
Kaip ten bebuvę, šeimininkas pripažįsta, kad norint išpuoselėti grožį maždaug 30-ties arų plote reikia ir daug laiko rasti, ir ne mažiau darbo įdėti.
Beje, Stulgų sodyba kaip pavyzdinė apdovanojama jau nebe pirmą kartą.
Išlydėdamas F.Stulga irgi pasidžiaugia savuoju kaimu, kur, jo žodžiais tariant, nėra bendraujančių su „čėrkele“, nėra ir pašalpų laukiančių. O pašalpos, F.Stulgos nuomone, žmones tik gadina. „Paramą reikėtų skirti tik labai mažai dalelei žmonių, gal nebent daugiavaikėms motinoms, kurios vienos augina vaikus, ar ypač silpnos sveikatos žmonėms“, – mano jis.
Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba”.