Lapkričio 17-ąją buvo minima Pasaulinė vargstančiųjų diena. Į Popiežiaus Pranciškaus kvietimą atsiverti susitikimui su vargstančiaisiais, atsiliepė ir Šilutės „Caritas“ savanoriai. Sekmadienį, po šv. Mišių, vargstančiuosius jie pakvietė pabūti kartu – pažiūrėti spektaklį, o vėliau susėsti prie vaišių stalo.
Šilutės „Caritas“ vadovė Nijolė Stankienė priminė, kad vargstančiam dažnai reikia ne tik maisto ar drabužio, bet ir pabuvimo kartu, dėmesio, patarimo. Niekada negali žinoti, galbūt nuoširdus pokalbis, lėkštė šiltos sriubos paskatins jį pakilti iš gyvenimo duobės ir eiti toliau.
Parodė spektaklį
Pasaulinė vargstančiųjų diena į kasmetinių bažnytinių minėjimų kalendorių įrašyta 2016 m. ir Popiežiaus nurodymu, minima kasmet. „Vargšams reikia mūsų rankų, kad galėtų atsikelti, mūsų širdžių, kad iš naujo pajustų palankumo šilumą, mūsų buvimo, įveikiančio vienišumą. Jiems tiesiog reikia meilės“, – kvietė popiežius Pranciškus.
Trečiasis vargstančiųjų dienos minėjimas Šilutėje prasidėjo šv. Mišiomis bažnyčioje. Vėliau, parapijos namuose savanoriai dalinosi Popiežiaus žinia vargstančiųjų dienai paminėti.
Pilna parapijos salė, apie 30 varguolių, kartu su savanoriais, žiūrėjo nuotaikingą Usėnų seniūnijos etnografinio teatro „Negelys“ spektaklį „Vyrai“. N. Stankienė džiaugėsi, kad režisierė Jūratė Daugalienė ir aktoriai sutiko surengti vaidinimą, būti šventės dalimi.
„Dažnai vargstantys žmonės niekur neišeina, nedalyvauja kultūriniuose renginiuose. Jiems reikia ne tik duonos, bet ir bendrystės, pabuvimo kartu, dėmesio“, – primena Šilutės „Caritas“ vadovė.
Svarbu ir išklausymas
Pamaitinę savo dvasią vėliau visi susėdo prie bendro stalo. Šiemet agapę vargstantiems savanoriai ruošė patys – iškepė bulvių plokštainį, pyragą.
N. Stankienė džiaugiasi, kad į šventę išdrįso ateiti tie žmonės, kurių nesitikėjo pamatyti, tie, kuriuos dažnai matome gatvėje ištiesusius ranką. Tai rodo, kad ir jiems svarbu bendrystė, galbūt kąsnelis maisto.
Anot „Caritas“ vadovės, vargstančiųjų diena yra ir savanorių išbandymas. Ji pasakojo, kad kartą jai paskambino iš įkalinimo įstaigos grįžęs vyras. Jis pasakė, kad jam reikalinga visokeriopa pagalba, nes ten praleido 17 metų. Jam atėjus į parapijos namus, Nijolė iš pradžių pasiūlė avalynės, drabužių. Pamažu jie pradėjo kalbėtis, vyras padėjo sutvarkyti sandėlį. Išeidamas pasiėmė gal tik porą marškinėlių. Kitą dieną Nijolei vyras parašė žinutę: „Labai jums ačiū už pagalbą, aš jau senai nebuvau pasijutęs žmogumi“. Šie žodžiai moterį privertė susimąstyti.
„Vargstančiųjų diena yra patikrinimas mūsų pačių, ar ta pagalba, kurią duodame, veikia. Pagalba būna nebūtinai materiali, kartais reikia ir išklausymo“, – sakė ji.
Dėkingi „Šyšos“ valgyklai
N. Stankienė džiaugiasi stiprėjančia parapijos bendruomene, „Caritas“ savanorių gretas papildančiais žmonėmis. Savanoriauti ateina tie, kurie myli kitą žmogų, jiems nėra ribų tarp savęs ir vargstančio, jie gali jį pakalbinti. Šiemet prie „Caritas“ prisijungė Šilutės teatro direktorė Ramunė Kiniulytė, kuri yra baigusi teologijos studijas ir konsultuoja dvasiniais klausimais.
N. Stankienė labai dėkinga ir „Šyšos“ valgyklos vadovams, kurie porą kartų per savaitę vargšams atiduoda nenupirktą maistą, o savanorė Ieva jį išvežioja. Tai nemaža paspirtis, nes būna ir sriubos, ir karšti patiekalai.
Dalindami maistą benamiams, savanoriai susiduria ir su neigiamu visuomenės požiūriu: kam jiems to reikia? Anot N. Stankienės, savanoriai padeda tiems, kam to labiausiai reikia.
„Mes nežinome, kada gali įvykti tas lūžis ir kada žmogus gali kilti ir eiti tolyn. Kartais ta sriubos lėkštė bus postūmis, nuo kurio jis pradės keistis, pamatys kitą gyvenimą“, – įsitikinusi „Caritas“ vadovė.
„Caritas“ savanoriai primena, kad visi, kuriems reikalingi drabužiai, o galbūt tiesiog pokalbis, patarimas, laukiami parapijos namuose penktadieniais, nuo 16 iki 18 val. Tuo laiku visada rasite savanorę, kuri padės, išklausys.