Paskutinė vasaros diena pamario krašte buvo pilna gyvybiškumo gamtoje, jos užauginto derliaus brandos, bet – ne be dramatiškų gyvosios gamtos istorijų, kurios panašiai kasmet kartojasi ne tik čia, bet ir visoje šalyje.
Gandrai, kurių dauguma paliko kraštą iki šv. Baltramiejaus, rugpjūčio 24-osios, Šilutės rajone dar šen ten lekioja, o nakčiai tupia į savo lizdus. Taip – ir Šilutės priemiestyje, sodyboje prie kelio Klaipėda – Šilutė. Viename iš dviejų sodybos gandralizdžių naktimis tebesiglaudžia du jaunikliai, kuriuos likimo valiai paliko juos išauginę tėvai.
Sodybos šeimininkas 62-ejų Pranas K. su dukra Asta papasakojo jautrią apie 20 metų šioje sodyboje perinčių gandrų istoriją. Pirmą gandralizdį šeimininkas ant ūkinio pastato stogo surentė, kai Asta dar buvo maža. Dabar ji – suaugęs žmogus, matęs daug čia išaugintų gandrų.
Šeimos akivaizdoje šiemet prie sodybos ant elektros stulpo lizdą susikrovė antra gandrų šeima. Išperėjo du jauniklius, juos maitino, o šie puikiai augo. Kol neišsekino užsitęsusi liepos kaitra.
„Maždaug prieš mėnesį radau iš šio lizdo iškritusį ar išmestą jauniklį ir ėmiau juo rūpintis. Pranešiau gyvūnų globėjams, bet jie paaiškino, kad sveiki paukščiai – ne jų rūpestis. Tad gandriuką lesinau, girdžiau, nuo plėšrūnų saugojau, kol išmoko pats pakilti ir skristi. Nemaniau, kad abu – ir mano auginamas, ir gandralizdyje likęs vienturtis, tikrųjų tėvų prižiūrėtas, nesugebės subręsti iki rudens migracijos“,- pasakoja gandrų šeimos dramą, ištikusią jo sodyboje, šeimininkas Pranas K.
Jis sako pats rugpjūčio 24-ąją stebėjęs, kaip skrydžiui į pietus iš lizdo su vienu iš tėvų jų augintas jauniklis pakilo, abu apsuko ratą. Iš kiemo pamestinukas prie jų ir neprisidėjo. „Iki pavasario atsisveikiname, kai sugrįš – gal sau poros ir p
aliktasis ims ieškoti“, – sako tada pagalvojęs Pranas K.
Bet koks buvo jo nustebimas, kai kitą dieną gandralizdyje pamatė žiemoti su motina ar tėvu išvakarėse išskridusį, bet atgal sugrįžusį jauniklį.
„Manau, jis buvo per silpnas atlaikyti ilgą skrydį, ir todėl grįžo. Tad mūsų globai liko du gandrai pamestinukai. Niekas šeimoje dėl to nesigraužia, išmaitinsime per žiemą, stoginėje prie naminių paukščių šalčius praleis, o pavasarį – atgal į gamtą. Nemanau, kad nesugebėtų savarankiškai kitais metais gyventi, o nepadėti tėvų paliktiems jaunikliams širdis neleidžia“, – sako geraširdis žmogus.
Vakarų Lietuvoje atsisveikinimo su vasara dieną tiršti grūdlesių sparnuočių tuntai tankiu rėčiu virš ražienų dar siaučia iki pat horizonto, ir pakeleivio akį šis vaizdas paglosto. Rudens darganos ir laukų nykuma – dar labai toli, dar tik pati rugsėjo pradžia.
Šiandien dar vasariška šiluma ir jos atvertais vartais į gamtos gėrio lobius mėgavosi žmogus ir gyvūnas, paukštis, vabzdys, žuvis ar šliužas. Atsisveikinti su vasara į Nemuno deltą, Minijos žemupį, Kuršių marias laivavedžiai plukdė poilsiautojų kompanijas, kurias padangių šaudyklėmis lydėjo sparnuotų sargybinių – variklių gausmo nė trupučio nesibaidančių kregždučių – virtinės.
Taip pat – ramios jauniklius užauginusių gulbių šeimos, o paupiais – kuolingų ir garnių atsargus žvilgčiojimas. Apžvelgti Kniaupo įlankos gamtovaizdį, susiliejantį horizonte su Kuršmarių platybėmis, palydėti vasarą ir šį įspūdį pasilikti atminčiai iki žiemos galima kad ir naujoje gigantiško dydžio, triaukštėje pamario regykloje, kurios statybai panaudota solidi ES fondų parama. Deja, rasti ją sunku, nes statytojai nepasirūpino pastatyti jokios rodyklės, rodančios kelią iki to puikaus apžvalgos bokšto…