Besibaigiančios vasaros popietę F.Bajoraičio viešoji biblioteka miestelėnus pakvietė į pasibuvimą su tautodailininke ir eiliuotoja Terese Lorenčiene.
Prie lietuviškų žolynų arbatos literatė pristatė žemaičių tarme ir bendrine lietuvių kalba užrašytų pasakojimų bei padavimų knygelę „Iš kartos į kartą“.
T.Lorenčienė, bendraudama su susirinkusiaisiais, papasakojo apie šios knygelės atsiradimo idėją.
Sumanymas išleisti smulkiosios pasakojamosios tautosakos leidinį kilo jos dukrai Janinai Lileikaitei, kuri ir užrašė pasakojimus, pateiktus knygoje „Iš kartos į kartą“. Nedidelės apimties leidinyje sudėti padavimai ir pasakojimai, girdėti T.Lorenčienės šeimoje. Juos būsimoms kartoms perdavė seneliai ir močiutės, tėvai ir mamos. Senolis Izidorius Lecius buvo tas žmogus, kuris davė pradžią šiems originaliems ir niekur kitur negirdėtiems pasakojimams atsirasti.
Šilutiškiai susižavėję klausėsi T.Lorenčienės artimųjų, Kadagiškių ir Rimženčių kaimų gyventojų savita tarme skaitomų neilgų pasakojimų apie Didžiosios ir Mažosios Lietuvos vietoves, sužinojo jų atsiradimo istorijas. Įdomu buvo išgirsti „parubežio“ (pasienio) krašte skambėjusius padavimus ir legendas apie Šilutę, Ventę, Rusnę, Grabupius, Gardamą, Kadagiškius ir kitas vietas, jų kilmę.
Popietės dalyviai išgirdo tik dalį leidinyje pateiktų pasakojimų. Knygelėje „Iš kartos į kartą“ iš viso yra apie 30 legendų, padavimų ir pasakojimų.
Nauja tautosakos knyga džiaugėsi bei T.Lorenčienės entuziazmu domėtis krašto praeitimi, vietovių kilme žavėjosi į renginį atėję svečiai: Savivaldybės mero pavaduotojas Algirdas Gečas, folkloro ansamblio „Verdainė“ vadovė Regina Jokubaitytė, Traksėdžių pagrindinės mokyklos direktorė Birutė Morkevičienė ir kiti.
Pabuvimas su tautosakos puoselėtoja ir pasakotoja T.Lorenčiene neprailgo: skaitomus padavimus keitė skambanti akordeono muzika, atliekama jos vyro Eriko Lorenčo, bei sūnaus Eriko Lorenčo dainos, dainuojamos pritariant gitara.
Skaitytojų dėmesiui pateikiama nedidelė ištrauka iš padavimo apie gimtojo Šilutės miesto atsiradimo istoriją.
„Ant marių kranto gyveno šeima. Turėjo dideles valtis, mokėjo megzti tinklus, tai ir žuvies pasigaudavo labai daug. Turėjo jie sūnų, vienintelį Dievas tedavė. Jis buvo labai geraširdis ir darbštus. Bet štai Anskelis obuoliauti su samdyta merga pradėjo. Sužinojo tėvai ir atleido mergaitę nuo tarnystės, tiesiog išvarė. Gana daug laiko praėjo, kol vaikinas atsipeikėjo. Šiluose pasistatė trobą ir žmoną parsivedė. Vieną kartą bemėlyniaudamas šiluose Anskis išgirdo vaiko verkimą. Davė jai Šilutės vardą. Anskio žmona dvi dukreles pagimdė. Vardus parinko ypatingus – Žiba ir Verdenė. Ir turėjo tris dukras, ir augino. Paskui žemes visoms po lygiai padalino prie Šyšos upės. Šilutė gavo vyrą karčemninką, Žiba – sakytoją, O Verdenė – visų galų meistrą. Pagal trijų dukterų vardus ir kaimai gavo pavadinimus. Kaimai plėtėsi, susijungė ir tapo miestu, kuris gavo Šilutės vardą.“
Susidomėjusius ir norinčius daugiau sužinoti bei paskaityti padavimus, legendas ir pasakojimus apie gimtųjų Šilutės krašto vietovių, vietovardžių, upių, piliakalnių, žuvų pavadinimų kilmę, surašytus knygelėje „Iš kartos į kartą“ galima rasti užsukus į Šilutės F.Bajoraičio viešąją biblioteką.