Veiklūs tautiečiai gyvenimu Airijoje nesiskundžia

airija 017Neseniai Airijoje viešėjęs šilutiškis televizijos laidų ir renginių vedėjas Marijus BUDRAITIS iš svečios šalies grįžo kupinas įspūdžių ir sužavėtas lietuvaičių sėkmės istorijų.

„Kai žmonės skaitys šį straipsnį, ko gero, juos ims pavydas – tie lietuviai, su kuriais teko bendrauti, Airijoje gyvena išties neblogai ir yra rimtai įsikabinę į gyvenimą šioje šalyje“, – sakė M.Budraitis.

Puoselėja savas tradicijas

Praėjusią savaitę šilutiškis grįžo iš Dublino miesto didžiausiuose parodų rūmuose šurmuliavusios Kaziuko mugės. Jis stebėjosi, kad didžiąją dalį prekybininkų įvairiais suvenyrais, dirbiniais iš medžio, duonos ir mėsos gaminiais joje sudarė įvairius verslus Airijoje įkūrę mūsų tautiečiai. Iš Lietuvos specialiai į šventę atvykusių tautodailininkų ir verslininkų būta vos ketvirtadalis.

M.Budraitis neslėpė užplūdusio pasididžiavimo tautiečiais. Komplimentų Airijos lietuviams negailėjo ir žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, kuris labai taikliai apibūdino kone visą šventės idėją, pasakydamas, kad „čia kvepia Lietuva“.

„Į Airiją išvykusi atkurtos Lietuvos nepriklausomybės žmonių karta yra sąlyginai jauni žmonės, kurie nori aktyvaus gyvenimo, pramogų. Šalis nėra didelė, o lietuvių bendruomenė tokia susitelkusi, kad kone visi iš visos Airijos suvažiuoja į jiems organizuojamus renginius“, – pasakojo M.Budraitis.

Pasak šilutiškio, lietuviai be galo didžiuojasi savo šalimi ir tradicijomis, todėl Kaziuką šventė išskirtinai tradiciškai. Su lietuviškomis tradicijomis, skoniu ir kvapais pažindino ir į šventę pakviestus airius.IMG 1240

Mugė „Tebūnie Kaziukas“ šurmuliavo ir Dublino viešbutyje „Crowne Plaza Blanchardstown“. Airijos lietuviai ir kiti svečiai turėjo galimybę įsigyti tradicinių maisto produktų, kaimiško alaus, giros, verbų, amatininkų dirbinių, bei unikalių suvenyrų. Taip pat plojo Airijos lietuvių folkloro ansamblio „Lietuviškas dobilas“ ir iš Vilniaus atvykusio folkloro ansamblio „Nalšia“ pasirodymams.

Dublino Mažasis teatras, nors susikūręs tik praėjusiais metais, tačiau jau puikiai žinomas Airijos lietuviams, – jis pristatė spektaklio „Geltonų plytų kelias“ premjerą. Tiek teatro trupės, tiek ir folkloro ansambliui „Lietuviškas dobilas“ nariams kultūrinė veikla yra ne vien pomėgis ar laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir galimybė garsinti Lietuvos vardą užsienyje.

Pasak M.Budraičio, mugėje per dvi dienas apsilankė daugiau nei 5 tūkstančiai žmonių. Kiekvienas jų, nusipirkęs bilietą, gavo po vėliavėlę, kurią turėjo įsmeigti į didelį Lietuvos žemėlapį šalia miesto, iš kurio atvyko į Airiją.

„Pirmavo Kaunas ir Klaipėdos kraštas – Žemaitija. Tačiau nemažai vėliavėlių prisirinko ir Šilutės kraštas, likęs maždaug ketvirtoje vietoje“, – tautiečių migracijos ypatumus atskleidė M.Budraitis.

Rusniškiai atidarė žuvies rūkyklą

Dvi dienas Kaziuko mugės renginius RDS arenoje vedęs šilutiškis susipažino su pora iš Rusnės. Prieš aštuonerius metus gimtąją salą palikę kraštiečiai, galima sakyti, dalį Rusnės atsivežė ir į Airiją. Veiklūs žmonės, nenorėję lenkti nugarų fabrikuose, čia įkūrė žuvies rūkymo cechą.

„Pasijunti taip, tarsi skanautum žuvį iš Rusnės. Airijoje pagautos žuvys rūkomos pagal tuos pačius receptus, tik žuvies pateikimas yra gerokai estetiškesnis“, – pasakojo šilutiškis.

Pirkėjams rusniškiai pateikia ant padėklo dailiai sudėliotą ir gražiai supakuotą rūkytų žuvų rinkinį – belieka jį išvynioti ir dėti ant stalo, nes kai kurios žuvys, tokios kaip lašiša, iš karto yra supjaustytos.

Penkias dienas svečioje šalyje viešėjusiam M.Budraičiui įspūdį paliko ir itin gerai, tačiau visai kitokiu principu nei Lietuvoje, sureguliuota žvejyba privačiuose telkiniuose.

„Lietuvoje, norėdamas pažvejoti privačiame tvenkinyje, sumoki 100 litų, o už kiekvieną pagautą žuvį dar imamas papildomas mokestis. Airijoje viskas kur kas paprasčiau. Vienas žvejys, sumokėjęs 25 svarus, gali pagauti 4 žuvis. Kai tai padarai – tavo žvejybos norma išnaudota“, – pasakojo drauge su anekdotų karaliumi R.Šilansku Airijoje upėtakius žvejojęs M.Budraitis.

Terpė klestėjimui – didelė

Pasak M.Budraičio, Airijos lietuviai šneka, kad geras atlyginimas yra 1200 svarų Šiaurės Airijoje ir 1600 eurų likusioje Airijos dalyje, kurioje jau įvestas euras.

Tokios algos užtenka normaliam ir patogiam gyvenimui, nes daug ką šioje šalyje žmonės gauna nemokamai. Airijos gyventojai nemoka nei už vandenį, nei šiukšlių išvežimą. Be to, vaikams suteikiama galimybė nemokamai lankytis miesto sporto salėse ir baseinuose.

„Jeigu esi legaliai dirbantis ir susergi, su gydytojo receptu vaistinėje visus vaistus gauni nemokamai“, – pasakojo M.Budraitis.
Pasak jo, retas kuris nesusinervins išgirdęs, kad Airijoje kilogramas kiaulienos kainuoja vos 1,60 euro. Tokie ir panašūs dalykai M.Budraitį nustebino. Važiuodamas į Šiaurės Airiją, tautiečių gyvenimą iš girdėtų pasakojimų jis įsivaizdavo kur kas blogiau.
Tačiau, ko gero, vienokį gyvenimo vaizdą Airijoje piešia tie, kurie pluša gamyklose, kitokį – savo verslų nepabijoję kurti tautiečiai.

Vieni tokių – buvęs Šilutės futbolo komandos žaidėjas Raigardas Motiejūnas ir jo žmona Daiva, Vydūno gimnazijoje dirbusi muzikos mokytoja.IMG 1114

„Šilutėje Daiva kartu su Algirdu Skripkausku rengdavo „Gabijos“ autorinės dainos festivalius, Šilutėje tikrai buvo gerai žinoma pedagogė. Tačiau Raigardas, baigęs futbolininko karjerą, savo ateitį siejo su kitu kraštu, kuriame atidarė verslą. Todėl visa šeima pasirinko tokį gyvenimą“, – apie Motiejūnus, pas kuriuos gyveno viešnagės metu, pasakojo M.Budraitis.

Šiaurės Airijoje pora atsidarė duonos kepyklėlę, kurioje per dieną iškepa tūkstantį kepalėlių 20-ties rūšių duonos. O jų sūnus miestelyje, kuriame gyvena, atidarė ir lietuvišką radijo stotį.

„Lietuviai Airijoje rado savo terpę verstis tuo, apie ką Lietuvoje galbūt net negalvojo“, – įsitikino M.Budraitis.

Skatinamas smulkus verslas

Lietuvių Motiejūnų kepykloje iškepta duona išvežiojama po visą Airiją – į lietuviškas parduotuves, kurių šalyje netrūksta. Jos, pasak M.Budraičio – labai simpatiškos ir jaukios.

Dažniausiai parduotuvėlės įkurdinamos savininkų nuomojamo pastato pirmajame  aukšte atidaroma parduotuvė, o virš jos – šeimininkų butas.

Įdomu tai, kad lietuviškos parduotuvėlės orientuotos net į trijų tautų pirkėjus: lietuvius, lenkus ir latvius. Kiekvienai šių grupių skirti maisto produktai išdėlioti skirtingose lentynose ir aiškiai atskirti vieni nuo kitų.

„Lietuviai gali rasti mėgstamo alaus, mėsos gaminių, grietinės. Tas pats ir lenkiškose bei latviškose lentynose“, – pasakojo šilutiškis. Į tokias parduotuves Airijoje tautiečiai eina todėl, kad yra pasiilgę lietuviškų produktų.

Didžiųjų prekybos centrų, tokių kaip „Akropolis“, airiai į miestus neįsileidžia, nes saugo smulkųjį ir vidutinį verslą. Prekybos banginiai dažniausiai stūkso užmiestyje, kai kada – miegamuosiuose miestų rajonuose. Jie nėra tokie puošnūs, kaip pas mus, bet taiko itin lanksčią nuolaidų sistemą – kuo daugiau perki, tuo didesnę nuolaidą gauni. Arba, pavyzdžiui, perki vienus džinsus, o kitus, tokio pat modelio, gauni nemokamai.

Pasak M.Budraičio, tokio dydžio miesteliuose kaip Šilutė, Airijoje niekur miesto centre nepamatytum didesnio maisto produktais prekiaujančio prekybos centro – vyrauja nedidelės, specializuotos parduotuvės. Jei tai yra vyno parduotuvė, joje nerasi jokio kito gėrimo. Užsinorėjęs alaus turėtum užeiti į gretimai esančią aludę.

Svarstydamas, kodėl į Airiją išvykę tautiečiai drąsiai ima kurti savo verslus, M.Budraitis mano, kad mokesčių sistema lemia tikrai ne viską. Jei Lietuvoje mažos parduotuvėlės savininkas būtų kurį laiką atleidžiamas nuo mokesčių, jam vis tiek tektų sukti galvą, kaip atsikovoti pirkėją nuo didžiųjų prekybos centrų.

Priima kaip savusIMG 1261

M.Budraitis sako pastebėjęs, kad airiai į lietuvius žiūri gerokai demokratiškiau nei vokiečiai ar kitų konservatyvesnių Europos valstybių gyventojai. Jie lietuviams neklijuoja emigrantų etiketės ir priima juos kaip savus.

M.Budraičiui krito į akis išskirtinė airių kultūra keliuose – vairuotojai elgiasi mandagiai, stengiasi vieni kitiems padėti. O štai lietuviai juokauja, kad Airijoje pastačius lietuviškus kelio ženklus, prasidėtų chaosas.

„Ten dėl tokio dydžio kaimų, kaip Saugos ar Vilkyčiai, niekas greitį ribojančių ženklų nestato ir kas 7 kilometrus dėl kelių namų vienoje ir kitoje gatvės pusėje greičio neriboja“, – pasakojo M.Budraitis.

Lietuviui buvo keista tai, kad naktimis Airijoje nedirba nė viena degalinė. Tačiau vietiniams tai nekliudo – žmonės yra įpratę degalų įsipilti tiek, kad jo užtektų visiems atvejams.

Įdomių dalykų šilutiškis iš pačių lietuvių išgirdo ir apie viename dideliame fabrike dirbančių kraštiečių gyvenimą, kuris, pasak lietuvių verslininkų, primena muilo operą.

Fabrike dirbantiems lenkų vyrams itin nepatinka lietuvių moterų draugystės su portugalais. Tad tarp vyriškos lyties atstovų yra prasidėjusi kova, kas užkariaus mūsų moterų simpatijas. Juolab, kad gražiai bendrauti ir draugauti mokantys portugalai jų vaikus gimdančioms lietuvėms dažnai „pamiršta“ pasakyti, kad vyro Portugalijoje laukia ir kita šeima.

spaudos remimo fondas Projektas „Šilutės krašto kultūra ir žmonės: tradicijos, istorija, kūryba“.