Didžiausias sergamumas vėjaraupiais registruojamas rudenį ir žiemą. Vasarą sergamumas ryškiai sumažėja. Dažniausiai vėjaraupiais serga vaikai iki 10 metų, tačiau suserga ir suaugusieji.
Ši “vaikiška” liga suaugusiesiems sukelia daug kartų daugiau komplikacijų nei vaikams. Dauguma vaikų perserga gana lengvai, o suaugusieji vėjaraupiais serga gana sunkiai, o išsivysčius smegenų pažeidimams, pasitaiko net ir mirties atvejų.
Vėjaraupių ypač turi saugotis nėščiosios, nes susirgus nėštumo metu gresia arba persileidimas, arba kūdikis gimsta su daugybiniais apsigimimais.
JAV – net vakarėliai su sergančiaisiais
Šilutės ligoninės Pediatrijos skyriaus vedėja Vaidilutė Intienė primena, kad vėjaraupiai yra ūminė virusinė liga, pasireiškianti karščiavimu, pūsleliniu odos ir gleivinių bėrimu. Ligą sukelia Herpes grupės virusas.
Inkubacinis (slaptasis) ligos periodas, iki pirmųjų ligos požymių pasireiškimo, trunka 11-21 dieną, išbėrimai – apie 5 dienas.
Aplinkiniams sergantis vėjaraupiais žmogus yra pavojingas 5 dienas po paskutinių bėrimų, t.y. apie 10 dienų. Susidarius šašams, nuo ligonio jau nebeužsikrečiama.
Ligos pradžia ūmi. Pakyla temperatūra, pradeda berti dėmelėmis, kurios virsta pūslelėmis, pripildytomis skaidraus skysčio. Keletą dienų atsiranda vis naujų pūslyčių, senosios subliūkšta, virsta šašeliais. Šašai po 1-3 savaičių nukrenta, pasveikus randų nelieka. Išbertas vietas stipriai niežti. Pūslelės dažniausiai atsiranda plaukuotoje galvos dalyje, ant veido, liemens, galūnių.
Ligoniui taip pat skauda galvą, būna blogas apetitas, miego, sąmonės sutrikimas, net traukuliai.
Pasveikstama per 10-15 dienų.
Persirgusiems vėjaraupiais susidaro patvarus, ilgalaikis imunitetas. Pakartotinai suserga ne daugiau 2-3 proc. žmonių.
„Vėjaraupiai yra labai laki infekcija, užsikrečiama, kai sergantysis kosti ir čiaudo. Galima užsikrėsti ir tiesiogiai per odą, liečiant bėrimus“, – pasakoja V.Intienė.
Dėl šių priežasčių nuo ligos pradžios sergantysis turi būti izoliuojamas 10 dienų.
Medikė pasakoja, kad JAV būdavo organizuojami net specialūs vakarėliai, į kuriuos būdavo sukviečiami visi vėjaraupiais nesirgę aplinkiniai vaikai, kad pabendrautų su vienu sergančiuoju ir susirgtų, kol dar maži. Nesusirgdavo, žinoma, tik menka dalis kontaktavusiųjų.
Specifinio gydymo nuo vėjaraupių nėra. Pasak V.Intienės, nebent reikia duoti sergančiajam temperatūrą ir niežulį mažinančių medikamentų.
Būtina paskiepyti nesirgusias mergaites
Išvengti šios ligos galima pasiskiepijus vakcina.
Skiepų gamintojai rekomenduoja skiepyti visus anksčiau nesirgusius vaikus nuo 12 mėnesių, ypač – lankančius darželius bei mokyklas, suaugusiuosius, kurie slaugo ligonius ir nėra sirgę vėjaraupiais bei kitus turinčius didelę kontakto su šia infekcija riziką (darželio personalas, moterys, planuojančios nėštumą, tėvai, ruošiantys leisti vaiką į darželį, medicinos darbuotojai). Asmenys, kurių imuninė sistema nusilpusi (sergantieji ŽIV, lėtinėmis plaučių, kraujo ligomis, piktybiniais augliais, vartojantieji steroidinius hormonus, imuninę sistemą slopinančius vaistus) irgi turėtų pasiskiepyti.
„Skiepai nuo vėjaraupių išrasti dar neseniai, ir jie nėra įtraukti į privalomų skiepų sąrašą. Gana nemažos skiepų kainos Teritorinės ligonių kasos nekompensuoja“, – sako gydytoja V.Intienė.
Anot gydytojos, skiepai yra gera priemonė norintiems išvengti ligos, tačiau nuspręsti, skiepyti vaiką ar ne, turi jo tėvai.
„Nė vienas protingas gydytojas nepatars tėvams organizuoti ir tokio sveikųjų ir sergančiųjų vakarėlio, nes nė vienas nežino, kaip kuris vaikas sirgs – lengvai ar sunkiai“, – sako V.Intienė.
Tačiau vėjaraupiais nesirgę (jeigu tai tikrai žino) ir todėl imuniteto neįgiję suaugusieji turėtų skiepytis, nes jei užsikrės vėjaraupiais, neabejotinai sirgs labai sunkiai. Pasitaiko net ir mirties atvejų, kai liga pažeidžia smegenų audinius.
Būtinai skiepytis gydytoja pataria lytinės brandos sulaukusioms mergaitėms, kurios dar nesirgo vėjaraupiais. Mat jeigu jos susirgs vėliau, besilaukdamos kūdikio, greičiausiai arba kūdikio neišnešios, arba jis gims, turėdamas įvairių apsigimimų.