Net skėtsakaliai, mažieji plėšrūnai paukščiai, mintantys ne gyvūnėliais, o stambiaisiais, labiausiai mėsingais vabzdžiais (taip pat ir keturdėmėmis skėtėmis), tokio šios rūšies laumžirgių antplūdžio neįveiktų. Juo labiau, kad šių paukščių šalyje peri tik keliolika porų. O raudonkojis sakalas, retas svečias Lietuvoje, taip pat laumžirgius medžiojantis, į pamarį dar neužklydo.
Ventės rage prie Kuršių marių laumžirgių dabar pilna ne tik ant ornitologinių tinklų, bet ir sienų, palangių, akmenų, žvirgždo.Grakštūs, spalvingi, didelėmis akimis ir permatomais sparneliais laumžirgiai – keturdėmės skėtės-savo populiacijos tirštumu ir antplūdžiu šiemet stebina ir kraštą lankančius turistus, ir vietinius žmones.
„Panašus knibždėlynas Ventės rage buvo tik 2009 metų birželio 30-ąją, dabar šios rūšies laumžirgių, keturdėmių skėčių, išsiritusių iš lervų, gausa kažkodėl pasikartojo. Matyt, buvo tinkamos veisimosi sąlygos“,- sako Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys.
Šis gamtininkas su 31-erių metų darbo prie Kuršių marių stažu jau trečią parą stebi gyvais debesimis besitelkiančius, uodus visu priekrantės ilgiu ir pločiu įnirtingai gaudančius(ne „gundančius”) šiuos drugius.
„Tik bėda, kad jų kūnais nusėtas ornitologinių tinklų, jų kamerų sienas ir kertes dabar tenka valyti, krapštyti, nes kitaip visos mūsų paukščių gaudyklės taps netinkamos darbui“, – sako V.Jusys.
Šie laumžirgiai, kaip ir kiti iš maždaug 50-60 Lietuvoje gyvenančių rūšių, nei į akis lenda, nei apie ausis zyzia. Tik virpina orą savo gležnais sparneliais, šildosi saulėje ir brandina jėgas, uodais misdami, vos mėnesį truksiančiam savo gyvenimui.
Per šį laiką, žinoma, sudils sparneliai, ir mažieji skraidūnai kris negyvi. Taps maisto medžiagų šaltiniu kitai gyvūnijos rūšiai. Iki to laiko turi suspėti padėti kiaušinius ant vandens, kad juose išsivystę lervos kitąmet užaugintų naują laumžirgio kūną ir jį gyvenimui į orą pakeliančius sparnus.
„Manau, kad maistingam Kuršių marių vandeny plėšrūnės laumžirgių, keturdėmių skėčių lervos turėjo pakankamai joms paties tinkamiausio maisto. Jos minta bestuburiais, dumbliais, netgi buožgalviais. Išsivystę iki pilnos brandos, šie laumžirgiai iš vandens augalijos stiebais beveik vienu metu pasiekė viršūnes, išlindo į paviršių, išskleidė sparnus ir pakilo. Dabar tupia ant paviršių, kurie netoli to paties vandens telkinio, kuriame per vieną mėnesį bus pratęsta šios rūšies dauginimosi grandinė“,- GRYNAS.lt sakė žinomas biologas, Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato vyriausiasis ekologas Vytautas Uselis.
Savo ruožtu Rusnės saloje, netoli Vorusnės polderio siurblinės, išsivysčiusias laumžirgių lervas, kol iš jų išnarų ropščiasi ir į orą bando pakilti šių skėčių tuntai, įnirtingai kapoja juodosios žuvėdros. Jų čia tiršta, gyvena ištisa kolonija. Pabaidytos pakyla, bet vėl neria kiekviena ant atskiro šlapžemės viksvynų kupsto, kai kada dėl vabzdžio ir susipešdamos. Lyg būtų pirma ir paskutinė vasaros puota.
Tad knibždėlynu aplipusių laumžirgių čia nėra, bet skraidančių šen ten – ir ne tik keturdėmių skėčių – galima stebėti ne vienetus. Europos Bendrijos svarbos saugomos pleištinės ir šarvuotosios skėtės veisiasi Nemuno deltoje, Minijoje, Veiviržo, Šalpės upėse ir jų slėniuose.
Rašyti atsakymą