Prieš savaitę Klaipėdos paveldosaugininkai suplanuotu maršrutu važiavo į Macikų koncentracijos stovyklos vietą. Jų žvilgsnis užkliuvo už statybų – ties posūkiu į Verdainę tiesiamų vamzdynų. Žinodami, kad kasinėjama istorinė vieta, kurioje anksčiau stovėjo Verdainės bažnyčia, paveldo specialistai nutarė ten pasižvalgyti.
Nepatikėjo savomis akimis, kai vienoje tranšėjoje pamatė akmenų sangrūdą, o joje – lipdytinės keramikos šukes, kurios gali būti pagamintos X-XI amžiuje ar dar seniau.
Archeologinius tyrimus šioje vietoje paveldosaugininkai planavo vykdyti šiais metais, tačiau vandentiekininkai paspartino istorines paieškas.
Kanalizacijos trasų tiesimo darbai jau sustabdyti. Dabar čia į darbų įkarštį įsisuks archeologai.
Gamtos sunešti ar žmonių rankų paliesti akmenys?
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas sakė, kad dažnai būna, jog kasant griovius Šilutėje ir jos rajone, randama istorinių objektų. Tačiau, kad jie būtų tokio amžiaus ir dėl to tokie vertingi, kaip šįkart rasti Verdainėje, pasitaiko retai.
Važiuodami pro šalį ir pamatę kasimo darbus istorinėje vietoje, paveldosaugininkai ne veltui sustojo pasižvalgyti: išsamias žvalgybas jie šioje vietoje svarstė pradėti jau šiais metais. Tačiau nepraleido progos pasidairyti čia anksčiau.
Leidžiantis nuo kalvos link Šyšos upės, iškastoje tranšėjoje prieš jų akis atsivėrė 8 metrų ilgio ir apie 1,5 m gylyje esančios akmenų sangrūdos. Tamsūs akmenys ryškiai išsiskyrė iš tranšėjos, nes juos supo šviesus smėlėtas gruntas.
Pirma mintis, šovusi paveldosaugininkams į galvas, kad šios akmenų sangrūdos – geologinė struktūra, upės vagos suneštų akmenų formacija. Tačiau gal visgi tai buvo žmonių sudarytas pylimas? Gal tai galėtų liudyti tikslesnę gyvenvietės ir buvusios Verdainės bažnyčios vietą?
L.Kavaliauskas, nulipęs prie akmenų, juodame grunte pamatė vertingą istorinį radinį – keturias lipdytines keramikos šukes.
Verdainė – dar senesnė, nei manyta
Lipdytinė keramika atsirado dar neolito laikotarpiu. Lietuvoje ši keramikos rūšis pradėta naudoti 4-3 tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Ir tik X-XI a. pradėjus naudoti žiedžiamąjį ratą, šią keramiką pakeitė žiestoji.
Paveldosaugininkai nunešė šukes į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų ir ten jo direktorius Jonas Genys patvirtino, kad šios indo šukės yra ne tik senos, bet ir retos, mat papuoštos dekoratyviniu rantu.
Istoriniuose šaltiniuose Verdainę pirmą kartą mini kryžiuočiai XIII-XIV amžiuje. O šios šukės – iš ankstesnių laikų, jos galėtų paliudyti, kad Verdainės gyvenvietėje jau anksčiau buvo įsikūrę žmonės.
Tai gali pakeisti Verdainės miestelio istoriją.
L.Kavaliauskas sako, jog paveldosaugininkams seniai nuojauta kuždėjo, kad sovietų sunaikintos Verdainės bažnyčios teritorijoje gali glūdėti istoriniai lobiai. Jau buvo planuojamas archeologinių tyrimų finansavimas, bet įvykiai savaime viską paskubino.
Paveldosaugininkai tikisi, kad dar šiemet pavyks nuodugniai išnagrinėti jau iškasinėtas vietoves, apie Verdainės istoriją sužinoti daugiau ir papildyti ar pakeisti šio krašto istorijos puslapius.