Jau 9 metai spalis visoje šalyje vadinamas rožiniu mėnesiu, rožinė – vilties ir tikėjimo spalva apjuosia visą Lietuvą. Jau gal ir nebereikia aiškinti, kas tai ir kodėl, jau gal kiekviena moteris girdėjo apie krūties vėžio profilaktikos projektą „Nedelsk“, apie rožinį autobusėlį ir nemokamas medikų patikras.
Per tą laiką šalyje nemokamai pasitikrino apie 67 000 moterų, maždaug 650 iš jų įtartas krūties vėžys.
Tačiau daliai mūsų vis dar atrodo, kad tai – tik skaičiai, kad jie toli nuo mūsų, ir liga mūsų niekada nepalies. Todėl „Sveikatos šaltinis“ kalbina drąsią moterį, prieš 6 metus išgirdusią baisią diagnozę, praėjusią visą sunkų gydymą ir toliau besidžiaugiančią gyvenimu. Ne tik besidžiaugiančią gyvenimu, bet ir aktyviai gyvenančią, subūrusią bendramintes likimo drauges ir nebijančią fotoaparatų blyksčių – šilutiškę Daną BUTKIENĘ.
Jau 6 metai ji vadovauja klastingą ligą išgyvenusių moterų klubui „Viva Femina“ ir geriau nei dauguma iš mūsų žino – liga gali užklupti kiekvieną bet kuriuo gyvenimo momentu.
Vėžys „išlindo“ žaidžiant kamuoliu
„1995-ųjų birželis“, – datą D.Butkienė ištaria nė nepamąsčiusi. Tuomet su šeima ir būreliu draugų išvažiavo prie Vištyčio ežero švęsti Joninių. Žaidžiant kamuoliu gavo smūgį į krūtinę ir nudiegė toks skausmas, kad net ašarų nebesulaikė. Toliau nebežaidė.
Po pusantro mėnesio pastebėjo, jog krūtyje atsiranda įdubimas. Aiškinti, kas tai galėtų būti, jai nebereikėjo – suprato pati. Tik iki šiol nesupranta, kas sulaikė nuo vizito pas gydytojus. Tempė net iki rugsėjo, kol kartą prasitarė seseriai. Šioji buvo griežta: „Greit važiuoji pas gydytoją“, – paliepė.
Į Klaipėdą išvažiavo jau rytojaus dieną. Padaręs mamogramą gydytojas neabejojo: net 3-ioji vėžio stadija. Liepė atvažiuoti po poros dienų tiesiai į Onkologijos ligoninę ir neslėpė, kad amputuos krūtį.
Stadiją patikslino operacijos metu
„Išėjus iš kabineto ištiko šokas“, – neslepia Dana. Prisėdo ant suolelio ir apsiliejo ašaromis. Pamena, kad sesutės nešė raminamuosius. Pamena ir vieną už kitą juodesnes mintis: „Ar tai gali būti? Kodėl būtent man? O gal netiesa? Gal apsirikimas?..“ Bet tai buvo tiesa.
Prie ligoninės laukęs vyras Romas, išgirdęs diagnozę, pradėjo raminti, bet ir jo žodžiai gelbėjo menkai. Dar būdama Klaipėdoje sulaukė draugės skambučio, pranešė ir jai, kad baisiausi įtarimai pasitvirtino.
Kol Dana su vyru grįžo namo, jos draugė pasikalbėjo su savo giminaite, šią ligą išgyvenusią prieš 11 metų. Iš jos gavo Vilniaus Santariškių klinikų gydytojų telefonų numerius ir jau kitą dieną skambino į Santariškes. „Atvažiuokite rytoj“, – toks buvo gydytojo J.Sabonio atsakymas.
Tik pusiaukelėje į sostinę Dana prisiminė, kad medicininių tyrimų dokumentai liko namuose, bet gydytojas dėl to nebarė. „Vis vien būtume darę naujus tyrimus“, – tepasakė.
Vilniečio verdiktas buvo švelnesnis. „Apie krūties amputavimą negali būti nė kalbos, bet operuoti teks. Vėžys nėra taip toli pažengęs, kaip jums sakė, bet tikrąją stadiją nustatysime tik operacijos metu“, – pasakė.
Operavosi per delčią
Operaciją paskyrė po mėnesio – spalio 27 dieną, taigi su Dana mes kalbamės jos 6-ųjų sugrįžimo gyveniman metinių išvakarėse.
Originalų patarimą Dana tuomet išgirdo iš draugės – ši patarė būtinai pasižiūrėti, kokia mėnulio fazė bus tą 27-ąją dieną. Mat bet kokią operaciją patariama daryti delčios metu. Esą tuomet visos ligos sudyla it delčia. Jei operuojama, pavyzdžiui, mėnulio pilnaties metu, liga ir vėl auganti – kaip auga pilnatis. Danai tai buvo nauja tiesa.
27-oji buvo delčia. Maždaug 2-3 valandas trukusi operacija pavyko puikiai. Vėliau šilutiškė sužinojo, kad jos auglys buvo II stadijos, kad jis neagresyvus. Po 10-ties dienų ji išvažiavo namo.
Pasirinko sunkesnę chemoterapiją
Gydymas tuo, žinoma, nesibaigė. Moteriai buvo paskirtas radioterapijos kursas, tad Santariškėse vėl teko praleisti beveik mėnesį. Dar po pusmečio laukė chemoterapijos kursas, kurį atliko jau Klaipėdoje. Gydytojai Danai leido pasirinkti chemoterapijos stiprumą, ji pasirinko stipresnę.
Priminimas, kad nuo che-moterapijos nuslenka plaukai, moters negąsdino: „Plaukai – ne bėda, jie atauga“, – atsakydavo ji tokiems gąsdintojams. Gydytojai pasakė, kad ji pasirinko teisingai.
Chemoterapija Danai nebuvo baubas, ją išgyveno net lengviau nei daugelis kitų jos sutiktų ligonių. Ne tokia baisi, kaip piešiama, pasirodė ir po jos paskirta hormonų terapija, kuria gydėsi 5 metus. „Manęs hormonai nei tukino, nei plonino, jokio kilogramo nepridėjo“, – ramiai patikina tokio gydymo būdo skeptikus. Svarbiausia, kad toks gydymas apsaugo nuo ligos atsinaujinimo.
Vėliau 5 metus kas 3 mėnesius šilutiškė važinėjo į Vilnių tikrintis. Tikrinimai galėjo būti ir retesni, bet Dana sako pati norėjusi juos atlikti dažniau.
Liga neatsinaujino.
Dar yra galvojančių, kad nesusirgs
Šiandien Dana dirba šeimos įmonėje ir vadovauja 13-ai į klubą „Viva Femina“ susibūrusių likimo draugių. Apie savo ligą ji jau kalba visai ramiai ir drąsiai. „Su ja seniai susitaikiau, yra taip, kaip yra. Vėžys man dabar tokia pat liga kaip ir sloga“, – sako.
Anot jos, vėžys gyvena kiekvieno žmogaus organizme ir tyliai laukia galimybės suvešėti. Gydytojai jai sakė, jog tūnojo jis ir Danos kūne, o smūgis kamuoliu buvo galimybė pradėti augti jo pirminiam pradui.
Dar gulėdama ligoninėje ji lankė tenykštį bendraminčių klubą, tuomet ir kilo mintis panašų suburti Šilutėje. Parvažiavusi pasitarė su keliomis pažįstamomis, šios pritarė.
Skleidė informaciją per laikraščius, kvietė pažįstamas ir taip susibūrė 18-os moterų būrelis. Tai buvo 2006-aisiais.
Šiandien jų – 13. Negi tik tiek rajone tėra sergančių moterų? – stebimės. „Ne tiek, aišku, kad daugiau“, – atsako klubo pirmininkė. Ir pripažįsta pastebėjusi, kad sergančiosios vis dar labai bijo viešumo. Ji pasakoja ne vieną kuriozišką atvejį, kai išgirsta, kad priklausymas panašiam būreliui ar rožinio kaspinėlio prisegimas gali paskatinti ligą vystytis toliau. „Nesekite man jo, aš nesirgsiu“, – pasako nereta moteris, ypač – pagyvenusios.
Iš jų veido išraiškos Dana supranta – moterys net galvoja, kad bendraudamos ar nešiodamos šį solidarizavimosi su sergančiomis krūties vėžiu ženklelį, pačios užsikrės liga…
Bendravimas suteikia stiprybės
O ką sau gauna tos, kurios kartą per mėnesį susirenka draugėn? Dana ilgokai vardija klubo veiklą. Moterys keliauja, kasmet prieš Kalėdas nuvažiuoja į kokį nors respublikinį kalėdinį renginį, pamini kiekvienos narės asmenines šventes, klauso žolininkų ir psichologų paskaitų, bendrauja su socialiniais darbuotojais, aktyviai dalyvauja visuomeniniame miesto gyvenime. Jei kurią nors užklumpa liga, bendramintės ją lanko, surenka pinigų operacijoms.
Svarbiausia – jos dalijasi patyrimais. Jei kuri nors išbandė kokį naminį vaistą, išgirdo kokią naują dvasinę patirtį, būtinai pasidalija su draugėmis.
Nes, ką begalvotum, – liga niekur nedingsta. Vėžiu sirgusios moterims iki amžiaus pabaigos teks stiprinti imunitetą, atidžiai rinktis, ką valgo.
Apie vaistinėse pardavinėjamus maisto papildus jos turi savo nuomonę. Tai tik geriausia galimybė farmacininkams krautis milžiniškus pelnus, o naudos organizmui jie beveik neduoda, – tai moterims neslėpdami sakė ir gydytojai.
„Bendravimas su tokiais pat, kaip tu, suteikia stiprybės. Žinai, kad jau nesi vienas, nebelieki vienatvėje su savo mintimis ir emocijomis, todėl ir su jomis susidoroti yra žymiai lengviau“, – sako klubo „Viva Femina“ pirmininkė.
Tos, kurioms reikėtų dvasinės paramos, kurios norėtų atrasti bendraminčių būrį, p. Danai gali paskambinti telefonu 8 656 59556.