Šiandien kaip reta triukšminga bus Šilutės seniūnijos Tarvydų kaime gyvenančių Aldonos Brigitos ir Apolinaro MILAŠIŲ namuose: 55-ąjį – smaragdinį – vestuvių jubiliejų švenčiančius tėvus sveikins gausus būrys vaikų su šeimomis.
„Jei jau suėjot, prieš Dievą prisiekėt, per vargą ir skausmą turite kartu gyventi, kol mirtis jus išskirs“, – tokiais žodžiais prieš 55-erius metus prie altoriaus Aldoną Brigitą ir Apolinarą išlydėjo jų tėvai, tokį priesaką jie ir patys vėliau išsakė septyniems savo vaikams.
Ir patys sutinka, kad toks priesakas, pagarba tėvų ir senolių puoselėtoms vertybėms ir vienas kitam padėjo drauge įpusėti šeštą dešimtį.
Vestuvių dienos oras bendro gyvenimo nelemia
Apolinaras sako Aldoną Brigitą nusižiūrėjęs Pagėgių savivaldybės Domaičių kaimo ūkio talkose, šienapjūtės metu. Labai jau vikri buvusi šieno krovėja – pati darbščiausia, todėl ir krito 27-erių sulaukusiam vyrui į akį. Be to, daili ir gerą gabalą – net 7-eriais metais – jaunesnė buvo.
Padraugavę gal metus, lapkričio 20-ąją arklių traukiamu vežimu pajudėjo į už 20-ties kilometrų esančio Rukų kaimo bažnyčią tuoktis. Oras tądien buvęs kaip niekad bjaurus: lietų keitė ledokšnių kruša, vėjas vertė iš kojų. Dar ir dabar kuris nors vis prisimena tuomet kunigo ištartus pranašiškus žodžius: „Kad jau per tokią audrą atkeliavote, ilgai kartu gyvensite“.
Tad šiandien tiems skeptikams, kurie sako, esą vestuvių dienos oras ir būsimą bendrą gyvenimą nurodąs, Milašiai gali pasakyti, kad ne nuo oro priklauso sutarimas šeimoje.
Trumpai pagyvenę Pagėgių savivaldybėje ir Saugų seniūnijoje, netrukus jie atsikėlė į Tarvydus jau su trimis vaikais – pirmagime Romute, Algiu ir Sigute ant rankų. Jau čia vienas po kito pasaulį dar išvydo Svajonė, Rita, Lina ir pagrandukas Ignas. Jie ir šiandien visi čia pat, Šilutėje ir Klaipėdoje, tik Algis su šeima įsikūrė Norvegijoje.
„Kaip bitelės dūzgiame aplink tėvų namus“, – sako vaikai, jau padovanoję jiems 16 vaikaičių ir provaikaitę Gabiją.
Vaikai prisimena saugumo jausmą
Aldona Brigita prisipažįsta, kad gyvenime buvo visko – ir jai sutuoktinis ne visada tik gražiomis spalvomis atrodęs, ir užtrukdavęs kartais, ir susipykti pasitaikę. Bet ji visad prisimindavo tuomet jau a.a. mamos žodžius: „Jei jau suėjot, prieš Dievą prisiekėt…“ Ir vėl gyvenimas tekėjo taip, kaip tekėti turėjo.
Milašių vaikai pasakoja namuose niekada nematę, kad tėvai 
glėbesčiuotųsi, vienas kitam meilius žodžius kalbėtų. Anot jų, saldaus meilikavimo, garsių kalbų apie jausmus nebuvę. Bet buvo kitkas – meilė ir pagarba buvo matyti kasdienybėje. Kad ir tame, kai ilgėliau pas dukrą kitame rajone užtrukęs tėtis grįždamas namo mamai veždavo puokštę gėlių.
Vaikai prisimena ir begalinį saugumo jausmą. Pėsčiomis nukeliavę 4 kilometrus iki Juknaičių mokyklos ir žingsniuodami atgal jie visada žinojo, kad namuose laukia šilti pietūs ir tėtis su mama, kurie visada supras, kuriems, kad ir kas benutiktų, galės įsikniaubti į krūtinę ir išsikalbėti.
„Jei būdavo daug sniego, tėvelis mus ir pavėžėdavo, ir pasitikdavo“, – šiltai vaikystės akimirkas prisimena visos Milašių atžalos.
Išugdė begalinę namų trauką
Visiems vaikams buvo nurodyti darbai, kuriuos jie turėjo atlikti paruošę pamokas. Jie taip pat žinojo, kad pirmoji pareiga – mokytis. Mokslo siekį įskiepijo tėvai, patys dėl jo stygiaus taip ir negalėję įgyvendinti savo jaunystės svajonių: mama – tapti gydytoja arba dainininke, tėtis – būti karininku ir keliauti.
Šiandien Milašių vaikai stebisi dar ir tuo, kad tėvams pavyko išugdyti tokį stiprų ryšį tarp jų – brolių ir seserų. Ir dar – tokią begalinę namų trauką, kurią nuolat jaučia ne tik jie, bet ir jų vaikai, kur buvę, kur nebuvę vis sukantys senelių sodybon net iš užsienio.
„Esame laimingi, kad turime juos, kad turime kur nuvažiuoti ir ką aplankyti, kad mūsų laukia tokie paprasti, nuoširdūs tėvai“, – sako jie.
Už tai, kad išaugino ir dorai išauklėjo 7 vaikus, Aldonai Brigitai skirta valstybinė pensija.
75-erių Aldona Brigita ir 82-ejų Apolinaras tebegyvena savo namuose. Nors vaikai nuolat kviečia pas save, abu atsako, kad geriau savuose nameliuose: vienas kitam padedant, ligoje paremiant.
Bet jie labai nori žinoti kiekvieną savo vaikų ir vaikaičių sėkmę ir nesėkmę, nepavargsta klausinėti, kur ir kaip dabar tie, kurių nėra šalia.