Viena seniausių Šilutės gyventojų dalyvavo Vydūno gimnazijos atidaryme

Ilgaamze Salomeja MerkevicieneSako, kad Pamario krašte gyvena stiprios ir tvirtą charakterį turinčios moterys. Salomėja Merkevičienė – neabejotinai viena iš jų.

„Per savo gyvenimą esu keturis kartus skendusi, išsigelbėjau… O sako, kad galima tik tris kartus skęsti. Esu dviese taigoje pasiklydusi – išsigelbėjau“, – likimo smūgius prisimena senolė ir pasakoja taip, kad atrodo, lyg vakar tai buvo: Salomėja Sibire įsmuko į srauniąją Angarą, tarp ledų, kruvinais pirštais kabinosi į lytis ir išsikapanojo.

Vėliau į gyvenimą teko kabintis jau sugrįžus iš tremties su ketverių metų sūneliu. Vienai, be vyro.

Tėčiui patiko naujovės

Salomėja gimė Žemaičių Naumiestyje, šeimoje augo trys seserys ir brolis.

Tėveliai buvo prekybininkai, miestelio centre turėjo kepyklą, kuri viliodavo šviežios duonos, pyragų ir bandelių kvapais. Beje, prieš atidarydamas kepyklą Žemaičių Naumiestyje, Salomėjos tėvas dirbo vargonininku Vainute.

Mažoji Salomėja dažnai kepykloje sukiodavosi. „Vaikystė buvo gera, buvau jauniausia ir visų mylima“, – neslepia senolė.

Vėliau tėvai išsinuomavo didesnį namą. Rūsyje tėtis įrengė didesnę kepyklą, automatizavo kai kuriuos kepimo procesus, įvedė vandenį.

„Mano tėvas norėjo, kad tik mamai – kepyklos šeimininkei – būtų lengviau ir patogiau dirbti“, – pasakojo moteris.

Senolė prisimena, kad tais laikais nebūdavo veterinarijos tarnybos. Kepyklos veiklą tikrindavo policija.

Gimnazijos atidaryme vaidino eglę

Žemaičių Naumiestyje Salomėja baigė keturis pradinės mokyklos skyrius, o vėliau perėjo į lietuvišką gimnaziją Šilutėje.

Tuomet tarp Šilutės ir Žemaičių Naumiesčio kursavo pašto autobusas, jis vežiodavo ir mokinius. „Tai jau buvo pasiekimas“, – džiaugėsi Salomėja, kuri labai norėjo mokytis lietuviškoje mokykloje.

Tuo metu Šilutėje buvo pradėta statyti lietuvių gimnazija (dabar – Vydūno gimnazija). Ji gerai prisimena, kad statybos baigėsi prieš pat Naujuosius metus.
„Turėjo būti iškilmingas mokyklos atidarymas, visi kalbėjo, kad atvažiuos pats Vydūnas, garbūs svečiai iš Lietuvos. Mes turėjome surengti vaidinimą“, – prisimena ilgaamžė.

Mokyklos atidarymo proga surengtame vaidinime Salomėjai teko medžio vaidmuo, reikėjo tik stovėti. „Padarė popierinę eglę ir mane apvilko“, – šypsosi ilgaamžė.

Tiesa, į gimnazijos atidarymą Vydūnas taip ir neatvažiavo.

Šilutėje Salomėja mokėsi iki 1938 metų, o vėliau sugrįžo į Žemaičių Naumiestį, nes ten atidarė gimnaziją. Po kelerių metų pertraukos vėl mokėsi Šilutės gimnazijoje ir 1947 metais įgijo vidurinį išsilavinimą. „Buvome 2-oji laida“, – sakė ji.

Į Šilutę grįžo po 10 metų tremties

„Kartais pagalvoju, kad esu seniausia Šilutės gyventoja, nes gyvenu čia nuo 1944 metų“, – susimąsto senolė ir pasakoja toliau.

Vokiečiai jau buvo pasitraukę, frontas dar buvo ką tik praėjęs, kai Salomėja apsigyveno Šilutėje. Tada į Šilutę suvažiavo ir daugiau žmonių iš aplinkinių miestelių.

1948 metais Salomėją ir visą jos šeimą išvežė į Sibirą. Tremtyje praleido 10 metų.

„Ar labai sunku buvo?“, – klausiame. Salomėja šypteli – jaunam niekas nesunku. Ji turėjo draugę, su kuria kartu važiavo į tremties vietą. „Vagone ji grodavo, mes jauni šokdavome, o seni melsdavosi“, – pasakoja ilgaamžė.

Sibire šilutiškė rišo sielius. Tarp tų rąstų yra ir skendusi, tačiau darbininkai ją ištraukė. O kai skendo tarp ledų, išsikapanojo pati. Gerai prisimena, kad turėjo paruošti pietus darbininkams. Šulinių ten nebuvo, maistui skirtą vandenį sėmė iš upės.

„Ėjau vandens pramintu taku ir staiga šmurkštelėjau žemyn. Išsikapsčiau, vatinukas ir veltiniai šlapi buvo. Toje vietoje buvo gilu, bet svarbiausia, kad nepataikiau į srovę. Tik kibiras paskendo, tai paskui už tą kibirą iš algos atskaičiavo“, – pasakoja senolė.

Sibire moteris sutiko pirmąją gyvenimo meilę – latvį Viktorą, su kuriuos susilaukė sūnaus Gedimino. Bet poros keliai išsiskyrė: Viktoras metais anksčiau gavo laisvę, žadėjo susisiekti, tačiau išvažiavo ir dingo.

Į Lietuvą Salomėja grįžo su keturmečiu sūnumi ir savo tėčiu. Apsistojo Vilniuje, pas jos brolį. Jauna moteris žadėjo ten ir gyventi, tačiau jai neleido sostinėje prisiregistruoti. Tuomet visi trys autobusu grįžo į Šilutę. Tėtis nepasidavė dukters atkalbinėjimams, jos nepaliko.

Išlipusi iš autobuso ji netikėtai sutiko draugę, kuri priglaudė pernakvoti. Vėliau Salomėja pusantrų metų gyveno pas pusseserę. Nuo 1959 metų gavo butuką III aukšte, vieno namo palėpėje. Tame pačiame name, tik kitame bute, ilgaamžė gyvena iki šiol.

Pati įsirengė butą

Salomėja mokėjo visokius darbus. Kaip pati sako, iš mažo kambariuko pasidarė visą butą – virtuvę, kambarį.

„Galvoju, kaip aš tas lentas į trečią aukštą atsivilkau. Meistras atėjo – jam medžiagos turėjo būti suneštos“, – šiandien pati patikėti negali, iš kur tiek stiprybės turėjo.

Ant kieme jai priklausiusio žemės lopinėlio jauna moteris pati susirentė ir tvartuką, augino paršelį. Su tuo paršeliu susijusi ir pažintis su antruoju Salomėjos vyru.

Tas paršelis dažnai pabėgdavo, o jį sugauti padėdavo kaimynai. Vienas tų kaimynų buvo antrame aukšte gyvenęs Albinas. Jis pasiūlė paršelį nunešti į jo tvartą – iš ten nepabėgs.

Albinas buvo vedęs, augino tris vaikus, tačiau jo žmona buvo silpnos sveikatos ir po kurio laiko mirė.

Vėliau taip sutapdavo, kad Salomėja su Albinu susitikdavo tvarte – šerdavo gyvulius. „Šnekta po šnektos, ir pasipiršo“, – prisimena ji.

Su antruoju vyru Salomėja išgyveno 45-erius metus, vaikų nesusilaukė.

Viena „liga“ – kryžiažodžiai

Šilutėje S.Merkevičienė dirbo įvairius darbus: sekretore teisme, rajono kooperatyvų sąjungoje, pas buitininkus buhalterijoje, hidraulinių pavarų gamykloje.
Visą laiką moteris mėgo dainuoti, 50 metų dainavo Šilutės mišriame chore, kai išėjo į pensiją dainavo „Heide“ chore.

„Buvau 81-erių, kai baigiau dainuoti chore. Nebegalėjau pastovėti scenoje. Ten tai smagu būdavo: sueidavome, pasišnekėdavome. O kiek su šiuo kolektyvu apvažiavome, pamatėme. Berlyne mūsų dainų klausėsi 5000 žmonių, o kaip plojo…“, – prisimena ji.

Šiandien Salomėja domisi naujienomis, labai mėgsta spręsti kryžiažodžius, juokauja, kad tai jos liga.

Valgo paprastai, sako, viename puode viską išsiverdanti. Kas rytą valgo avižinę košę, mėgsta ir česnaką – jo pripjausto ant duonos ir valgo su keptu kiaušiniu.