Mūsų rajono žmonės – neabejingi kito nelaimei, jautrūs ir pasirengę padėti net nepažįstamam. Tokią išvadą drąsiai darome po to, kai paskutiniajame praėjusių metų „Šilutės naujienų“ numeryje, gruodžio 28-ąją, išspausdinome straipsnį „Kalėdų vargai ir stebuklai: vieniša mama pasišovė padėti kitiems“.
Straipsnis taip sujaudino jį skaičiusius žmones, kad jų gerumo ir dosnumo bangą ir straipsnio herojė Asta, ir redakcijos kolektyvas jaučia iki šiol: redakcijoje netyla Astos telefono ieškančiųjų ir jai padėti norinčiųjų skambučiai.
Vienišos ir neturtingos, bet kito vargui neabejingos mamos namus jau aplankė keliolika geradarių. Jie dalijosi kuo galėdami: kas kalėdinių dovanėlių, saldumynų, patalynės, drabužėlių, avalynės Astai ar jos dukrelei gabeno, kas atvežė ar dar tik tarėsi atvežti baldų, o viena šeima savo išaugintas žąsis šiai moteriai atidavė.
O juk Asta paramos neprašė, atvirkščiai – ji pati buvo pasisiūliusi dovanoti vargingai šeimai kompiuterį…
Bet mūsų redakcija paragino skaitytojus pasidalinti gerumu su Astos šeima.
Skaitytojai skambino net prieš pat Naujuosius
Tikru ažiotažu reikėtų vadinti atsiliepimų į priešnaujametį laikraščio vedamąjį straipsnį bangą. Nuo pirmosios straipsnio išspausdinimo dienos redakcijos telefonas netilo: vieni skaitytojai domėjosi, ar faktai ir herojė – neišgalvoti, ar pateikta teisinga informacija, ar žurnalistai „neįbėrė žiupsnelio druskos“ aprašinėdami varganą jaunos moters buitį.
Neslėpsime – ne vieną domino ir klausimas, ar Asta nepiktnaudžiauja alkoholiu.
Astos telefono ir nuorodų į jos namus atokiame, potvynio vandenų užliejamame Žalgirių kaimo miške, prašė seniūnai, Pagėgių senelių globos namų vadovai, ūkininkai, vyrai ir moterys, kurių daugelio net vardo ir užsiėmimo nepaklausėme.
Redakcijos žurnalistų telefonai skambėjo net paskutinėmis senųjų metų valandomis – dar ir tada atsirado norinčių pradžiuginti vienišą mamą su dukra.
Vargstančios suprato vargstančias
Bene labiausiai sujaudino skambutis iš atokaus Juknaičių seniūnijos Menklaukių kaimo, kur gyvena garbaus amžiaus sulaukusi Jadvyga Urbonienė su dukra Sniegena. Moterys pasakojo turinčios keturias pačių užaugintas žąsis, kurias irgi norėtų padovanoti vienišai mamai su dukra. Anot Sniegenos, bėda tik ta, kad atvežti jos neturinčios kuo, tad Astai tektų pačiai ieškotis transporto.
Talkinti Astai ėmėsi asociacijos „Pamario jaunimas“ lyderė, šilutiškė Lijana Jagintavičienė, į Menklaukius išvykusi kartu su Asta ir dar dviem vienišomis daugiavaikėmis mamomis: 6 vaikus auginančia Regina ir 8 atžalų būrį turinčia Ingrida.
Viešnias pasitikusi Sniegena, anot L.Jagintavičienės, jas priėmė taip šiltai, tarsi šios būtų jos seserys. O sužinojusi, kad dvi moterys turi dar ir gausias šeimynas, visoms trims žąsis išdalijo „pagal nuopelnus“: Astai ir Reginai teko po vieną, o Ingridai – dvi.
To negana. Sniegena dar ir pačios su mama užaugintų svogūnų maišelius pripylė, o Astos dukrai dar ir maišelį drabužėlių pridėjo.
„Mačiau didžiulį džiaugsmą Sniegenos ir jos mamos akyse vien tik todėl, kad jos gali dalintis, nors ir pačių namuose iš kiekvieno kampo žvelgia vargas“, – grįžusi įspūdžiais dalijosi L.Jagintavičienė.
Važiuodamos namo visos trys paremtos moterys, pasak L.Jagintavičienės, dalijosi planais, kaip keps ir troškins tas žąsis savo šeimoms ir kaip jų atžalos valgydamos apsilaižys pirštelius.
Asta nutarė, kad savąją žąselę dar paaugins ir lauks, kol ši pradės dėti kiaušinius.
„Ko gero, tik vargstantis vargstantį ir gali suprasti“, – tokia buvo į Šilutę grįžtančių moterų pokalbio pagrindinė tema.
Neliko abejingas ir „Bėdų turgus“
Minėto straipsnio herojės Astos vargui neliko abejingi ir patys redakcijos darbuotojai, pirmieji aplankę Astą su kalėdiniu lauknešėliu.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog jau pirmąją dieną aptardami vienišos mamos gyvenimą redakcijoje, kalbėjome, kad čia kaip tik ta situacija, kai reikėtų ir „Bėdų turgaus“ paramos. Bet… besisukdami prieššventiniame šurmulyje ir kasdienių darbų karuselėje nesuspėjome apie Astą papasakoti šios LTV laidos redaktoriams.
Laimė, kaip paaiškėjo vėliau, už mus tai padarė skaitytojai – persiuntė „Šilutės naujienų“ straipsnį „Bėdų turgaus“ kūrėjams.
Praėjusią savaitę redakcijoje sulaukėme „Bėdų turgaus“ redaktorės Rasos Urbelytės skambučio. Pasitikslinusi aplinkybes, ji klausė jau be užuolankų: „Tai ar reikia šioje situacijoje „Bėdų turgaus“ pagalbos?
„Reikia“, – atsakėme.
Pribloškė pasvirusi siena
Ir štai antradienį į Astos kiemą jau suko šios laidos reporterių automobilis.
Juos pasitikusi Asta su broliu Juozu prisipažino, jog išgirdusi apie tokius atvykstančius svečius net užmigti visą naktį negalėjusi – toks jaudulys kamavo.
Pakvietę į vidų, šeimininkai pirmiausia rodė stalą ir šalia jo 
stovinčią kėdę, kuriuos atvežė šilutiškė Rita. Tai dovana, kuri labiausiai reikalinga Astos dukrai, mat iki šiol mergaitė neturėjo kur ruošti pamokų – jas ruošdavo tiesiog sėdėdama ant savo lovos.
„Net nežinau, kaip atsidėkoti visiems žmonėms, kurie taip apdovanojo mane pastarosiomis savaitėmis. Papasakoti negaliu, koks džiaugsmas sutikti tokius žmones ir noriu žemai nusilenkti visiems už jų gerumą“, – sako Asta.
Televizijos reporterei Gintarei Grikštaitei ir operatoriui Mindaugui Cicėnui apsemtų Pamario laukų egzotika nebuvo didelė naujiena – jiems daug tenka važinėti po Lietuvą. Tačiau fotografijose užfiksuoti vaizdai, kuriuose Asta įamžinta palindusi po ledo luitais, pakibusiais visą metrą virš žemės, kuriuos paliko atslūgęs potvynio vanduo, šokiravo.
„Negaliu įsivaizduoti, kaip jūs čia gyvenate“, – pečiais traukė G.Grikštaitė, klausydamasi pasakojimo apie tai, kad ir ryte nuleidę kojas pamariškiai kartais pliaukšteli tiesiai į naktį atplūdusį vandenį.
„Taip ir gyvename, o kur dėsies?“ – atsakė Asta ir Juozas.
Televizininkus ypač pribloškė pasvirusi senojo namelio apdegusi siena. „Akivaizdu, kad čia tikrai reikia paramos“, – sakė jie.
„Bėdų turgaus“ laida bus rodoma pirmoje vasario pusėje, vėliau informuosime ir apie tai, ką mūsų herojams dovanojo jų bėdų pirkliai.