„Šiandien su vaikais sėdžiu grynai be malkų”, – šaltą sausio pabaigos dieną išgirdome iš Linos (vardas pakeistas), kai ji kreipėsi į mūsų redakciją. Tuomet ji prašė, kad geri žmonės jos šeimai padovanotų malkų.
Bekalbant su Lina paiškėjo ir daugiau šiurpinančių faktų iš jos gyvenimo, kuriais ji sutiko pasidalinti ir su „Šilutės naujienų” skaitytojais.
Lina anksti neteko mamos, nuo gimimo yra neįgali – šlubuoja, viena augina paauglę dukrą ir darželinuką sūnelį, nes abiejų vaikų tėvai yra mirę. Linos šeimos mėnesio pajamos – 260 eurų…
„Mano gyvenimas buvo nelengvas, buvau blaškyta ir vienur, ir kitur. Gal ir klaidų esu padariusi. Visi mes klystame, bet dabar labai stengiuosi, kapstausi, kabinuosi į gyvenimą, kiek įmanoma”, – atvirauja 40-metė moteris.
Anksti neteko mamos
Lina kilusi iš Klaipėdos rajono Pėžaičių kaimo, kur praleido vaikystės ir mokyklinius metus. Mergaitė anksti neteko mamos, ją užaugino močiutė.
Linai buvo 24-eri, kai gimė dukrytė. Jos tėvas mergaitės atsisakė dar negimusios, Lina ją augino viena. Tuomet, prieš 16 metų, tėvystės pripažinimas vaikui nebuvo privalomas, ir Lina nesuko sau dėl to galvos. Tačiau šiandien dėl to, kad mergaitei nepripažinta tėvystė, ji negali gauti valstybės paramos. Lina sako, kad bandė sutvarkyti tėvystės dokumentus, tačiau dukters tėvas yra jau miręs, o jo giminės nenori mergaitės pripažinti…
„Reikia įrodymų ir patvirtinimų iš giminių, kad mergaitė yra jo”, – atsidūsta į įstatymų pinkles pakliuvusi moteris.
Vėliau Lina sutiko sūnaus tėvą, tačiau vyras mirė, kai berniukas buvo dar negimęs. „Jis turėjo širdies ydą, ir nuo pat draugystės pradžios žinojome, kad taip gali nutikti. Po laidotuvių sužinojau, kad laukiuosi”, – skaudžiais išgyvenimais dalijasi moteris.
Berniukui tėvystė pripažinta, nes vaiko giminės jį pripažino ir geranoriškai padėjo Linai tvarkyti dokumentus.
Šilalėje gyvenusi Lina su vaikais turėjo išsikraustyti iš nuomojamo buto. Pažįstami pasiūlė prižiūrėti sodybą vienoje Šilutės rajono gyvenvietėje. Čia prieš porą metų moteris ir apsigyveno.
Atstoja mamą ir tėvą
„Taip viena ir vargstu – auginu savo vaikiukus. Be galo sunku”, – tęsia Lina.
Dėl kairiojo klubo sąnario išnirimo (turi trečią neįgalumo grupę), Lina negali dirbti stovimojo darbo. Rasti darbą, kur galėtų visą laiką sėdėti, sunku.
Ieškodama daugiau galimybių, Lina darbo biržoje baigė lankomosios priežiūros kursus. Mielu noru prižiūrėtų senelius, tačiau atsimuša kaip į sieną – niekas nenori įdarbinti. Šio darbo patirties moteris turi. Pernai ji slaugė močiutę Saugose – metus pas ją važinėjo. Močiutė mirė, o Lina neteko ir darbo, ir šiokių tokių pajamų.
„Buvau labai patenkinta tuo darbu, su šeima gerai sutariau, su močiutės dukra ir šiandien bendrauju”, – sako ji.
Per vasarą Lina nesėdi sudėjusi rankų – talkina žmonėms ūkio darbuose, ravi daržus. Sodyboje, kurioje gyvena, yra žemės lopinėlis, kurį Lina kastuvu perkasė, pasėjo daržovių. Ji dėkinga socialinei darbuotojai, kuri parūpino plėvelės. Lina kartu su dukra apsitraukė šiltnamį, pasisodino daigų.
Vien tik rankomis neišeina nupjauti aplink sodybą augančios žolės, tad Lina svajoja apie žoliapjovę. „Turėčiau žoliapjovę, viską susitvarkyčiau. Nėra bėdos kokį darbą pasidaryti pačiai”, – sako ji.
Moteris būtų labai dėkinga, jeigu kas nors atiduotų nereikalingą, nebenaudojamą žoliapjovę.
Klausėme Linos, kaip jai rankos nenusvyra, atsidūrus tokioje padėtyje? Iš kur jėgų ir stiprybės semiasi?
Pagalvojusi ji atsako, kad kai užgriūna neviltis, tuomet pagalvoja apie vaikus – reikia juos auginti, rūpintis, prižiūrėti, atstoti ir mamą, ir tėvą.
„Kiek leidžia sveikata, kiek leidžia finansai, kabinuosi į gyvenimą”, – sako ji.
Prašo „proto ribose”
Kai Linai buvo bėda su malkoms, ji kreipėsi ne tik į „Šilutės naujienų” redakciją, bet ir į Šilutės šeimų klubą. Jo moterys geranoriškai sutiko padėti. Priekabėlę malkų atvežė ir seniūnija.
„Galima daug ko prašyti, bet reikia prašyti „proto ribose”, – sako ji. Ir prasitaria, kad būtų gerai turėti dviratį. Tuomet susirasti kokį darbelį aplinkiniuose kaimuose būtų lengviau – galėtų dviračiu ten važinėti.
Prašymus padovanoti malkų, žoliapjovę ar dviratį Lina skelbia internete. Sako, kad dėl to, jog prašo pagalbos, kartais jaučiasi kitų nuvertinama.
„Aš nemanau, kad reikia prašantį pagalbos žmogų nuvertinti, nes niekas nežino, kas rytoj laukia. Aš dabar prašau pagalbos, o gal kada nors gyvenime aš galėsiu kitam žmogui padėti”, – sako ji.
Visgi didžiausia vienišos dviejų vaikų mamos svajonė yra ne dviratis ir ne žoliapjovė, o DARBO pasiūlymas. Lina galėtų prižiūrėti senelius, padėtų jiems buityje, prineštų malkų, nupirktų maisto produktų.
Seniūnas: „Yra vilčių”
„Matome, kad Lina stengiasi, pasitikime ja”, – apie vienišą mamą sako miestelio, kuriame ji gyvena, seniūnas. Todėl pasiūlyta išbraukti Linos šeimą iš socialinės rizikos šeimų sąrašo.
Seniūnas pasakoja, kad Lina nevengia jai siūlomų darbų, aplanko senus žmones, padeda jiems. Jis mato, kaip ji rūpinasi savo vaikais, pati stengiasi užsiauginti daržovių, kiek išgali tvarko prižiūrimą sodybą.
„Yra vilčių. Ji tikrai iš tų žmonių, kurie stengiasi”, – sako seniūnas.
Norintys ir galintys padėti Linai, su ja susisiekti gali šiuo telefono numeriu: 8 653 54758.