Vienuolė prašo padėti 93 metų senolei

mizgiriene ligonineje„Mamukas…“, – toks žodis išsprūsta mūsų kraštuose nuolat besilankančiai Kauno Pažaislio vienuolyno vienuolei Izaijai (tai įžadų vardas) kalbant apie visai jai svetimą moterį – Kintų seniūnijos Alkos kaime gyvenančią Juzefą Mizgirienę.

Senutėlė trobelė miško pakraštyje ir visai jau žemėn baigianti susmegti malkinė šalia jos – toks vaizdas sujaudina ne vieną, važiuojantį pro Alkos kaimo vienkiemį, kuriame gyvena vieniša 93 metų senolė. Tačiau kiekvienas nuskubame savais keliais, nė nepamąstę, kad gal kažkuo galėtume jai padėti.

Izaija nenuskubėjo: ji nuolat iš Kauno mina automobilio pedalą pas „mamuką“, nors nėra nei jos dukra, nei dar tolimesnė giminaitė, – tik močiutės dukters Reginos (pagal vienuolės įžadus – jau Virginijos) draugė. Važiuoja ir ieško galimybių padėti: rūpinosi, kad senolė vandens nepristigtų, ne taip seniai su bendraminčiais apšiltino namelio sienas, sutvarkė tvorą.

Izaija dar rūpinasi ir savo mama, bet į Juzefos globą jau įtraukė ir savo brolį Daną. O dabar, pristigusi lėšų, jau prašo ir aplinkinių pagalbos: ne sau – „mamukui“.

Su 90-mečiu sveikino visas kaimas

„Šilutės naujienos“ apie J.Mizgirienę jau rašė 2012-aisiais, kuomet gegužės pabaigoje 90-mečio proga senolę pagerbė visas Žemaitkiemio kaimas – surengė savo ilgaamžei kaimynei išskirtinę šventę vietos bendruomenės namuose.

Jubiliatę tuomet sveikino ir savivaldybės bei seniūnijos vadovai, o ji ir tądien visus stebino žvalumu – net sveikinama nenustygo vietoje ir čia pat įsisuko į valso sūkurį.

Organizuoti visų mylimos Alkos kaime gyvenančios kaimynės Juzefos pagerbimą ėmėsi Žemaitkiemio seniūnaitė Birutė Dambrauskienė. Ji pirmoji informavo seniūniją, kad pasveikinti J.Mizgirienę nori visas kaimas.

Tuometinė seniūnė Anastazija Oželytė idėjai pritarė nedvejodama, mat tokį bendruomenės norą išgirdo pirmą kartą: Saugų seniūnijoje įprasta, kad sulaukę 80-mečio senoliai pagerbiami tradicinės Saugų vasaros šventės metu, o 90-mečiai sveikintojų sulaukdavo namuose.

Į bendruomenės namus atvykusią jubiliatę ir jos sveikintojus pasitiko kone visas kaimas. Moterys jau buvo gražiai papuošusios šventės kambarį buvusioje vietos pradinėje mokykloje, kurioje įsikūrė bendruomenė. Jos nuklojo stalus pačių keptais pyragais ir kitokiais gardėsiais, maršus trenkė vietos muzikos mėgėjų ansambliukas. Linksmiau gyventi norinčias ir bet kokiais instrumentais bent kiek grojančias moteris čia draugėn subūrė ir joms vadovauja Aldona Valdžienė, pati grojanti akordeonu.

Kaimynai J.Mizgirienei negailėjo gražių žodžių ir gėlių – po rožę įteikė kiekvienas kaimo gyventojas. Jie linkėjo senolei stiprios sveikatos ir išreiškė pageidavimą tokion gražion draugėn dar kartą sueiti per jos 100-ąjį gimtadienį.

Sūnūs ir dukra dėkojo mamai už tai, kad kasdien jiems skiepijo darbštumą ir atsakomybę, prisiminė vaikystės nutikimus. Padėkos žodžius jie tarė ir kaimo žmonėms – už tai, kad šie tokie geri ir taip myli jų mamą, savivaldybės ir seniūnijos vadovams – už dėmesį ir jai parodytą pagarbą. Senolei linkėta sveikatos ir dar ilgų gyvenimo metų.

Jubiliatei ir tądien visi susirinkusieji galėjo tik pavydėti entuziazmo, sveikos nuovokos, žvalumo ir humoro jausmo. Močiutė net sveikinama nenustygo vietoje, tad suskambus valso melodijai smagiai pasisuko su sūnumis.

O kai pati sukaktuvininkė užgrojo armonika, sužavėta seniūnė A.Oželytė pakvietė ją į Saugų vasaros šventę ir pažadėjo į koncertinę programą įtraukti ir solinį ponios Juzefos numerį.

Ligoninėje – mama ir sūnusmizgirienes malkine visa

Šiandien realybė liūdnesnė: J.Mizgirienė guli Šilutės ligoninės Vidaus ligų skyriaus medikų priežiūroje.

Kas nutiko? „Skyniau avietes, spaudžiau sultis, nei iš šio, nei iš to ir pradėjo skaudėti ta koja“, – trumpai aiškina senolė. Jos pasiklausius atrodo, kad ta problemėlė visai menka, bet pamatę smarkiai sutinusią jos koją galvojame kitaip. 

Kaip ji tvarkosi viena savo ūkelyje? „Apylinkė (suprask – seniūnija) pasirūpina, kad žolę kas nors kieme apipjautų, va vienuolės pasirūpino vandens gręžinį įrengti, namelį apšiltino, tvorą aptvėrė. Ir gana visko“, – trukteli pečiais pašnekovė.

Ar nebaugu vienai atokiai stovinčioje trobelėje? Juzefa sako, kad ne, mat kartu su Marija (Dievo motina) gyvenanti, tai ko čia bijosi?..  

„O ar dar patampote armoniką“, – toliau kamantinėjame. Aišku, patampo: kai kada tiesiog viena kieme prisėdusi, kai kada ir atvažiuojančių artimųjų grupelę pasitikdama. Va, pavasarį, rinkimų dieną, maršu sutiko balsavimo biuletenį atvežančius apylinkės rinkimų komisijos narius. Tie labai stebėjosi, sakė, jog dar niekas taip iškilmingai jų nebuvo sutikęs.

J.Mizgirienė pagimdė 11 vaikų, bet šiuo metu gyvi bėra tik keturi. Moteris našlauja, namuose turi tik katę, Voveraite vadinamą, – tai ir visa jos draugija.

Arčiausiai mamos įsikūrė kintiškis Alfonsas, bet ir jis pastaruoju metu buvo gydomas tame pačiame ligoninės skyriuje. Prie mamos lovos su vaikštyne atšlubavęs vyras pasakojo, kad prasidėjus rugiapjūtei, sėdus prie kombaino vairo toks kojos skausmas suėmęs, jog nebeliko išeities – teko daktarų pagalbos ieškoti ir visas dvi savaites jų nurodymų klausyti.

Tereikia medienos ir gal 10 šiferio lakštų

Tad kai skausmas sukaustė Alfonso mamą, ši pirmiausia rinko gerosios vienuolės Izaijos telefono numerį. O vienuolė ankstų rytą sėdo automobilin, dar pakeliui jurbarkietį savo brolį Daną Mačiulį įsisodino, ir abu atskubėjo pamarin.

Kuomet senolę iš jų rankų perėmė Šilutės medikai, sesuo su broliu užsuko į „Šilutės naujienų“ redakciją ir paprašė pagalbos.
„Labai reikėtų mamukui malkinę suremontuoti. Tik medienos ir gal kokių 10 šiferio lakštų reikėtų. Bet mes jau visai nebeturime, iš ko pirkti“, – pasakojo kuklumu stebinantys svečiai.

Bandome suprasti, kas verčia visai svetimus žmones prisiimti tokį vargą – rūpintis toli gyvenančia senole. „Jokio vargo čia nėra, ji – mano draugės mama, be galo šiltas žmogus, tai kaip nepadėsi“, – žemiškų išskaičiavimų nepajėgia suprasti Izaija.

„Tai kad ji – mano sesers draugės mama, kaip nepadėsi?“, – taria ir Danas, kai atsisukame į jį.

Anot mūsų svečių, J.Mizgirienė ir jos dukra Virginija, Pažaislio vienuolyno vargonininkė, – ne tokios kaip visi: pačios pagalbos nepaprašys, nedrįs. O nedaug trūksta, kad malkinės likučiai tiesiog užgriūtų malkų nuėjusią senolę.

Tiesa, kvietė vienuolės Juzefą pas save gyvenbti, bet ji sako, kad Kaune ilgai neištverianti, savųjų laukų pasiilgstanti.

Iš kokio gausybės rago vienuolės semia tą paramą? Juk statybinės medžiagos ir tvoros nepigiai kainuoja? „Einu ir prašau“, – atsako Izaija. Ir vėl priduria, kad ne ji čia svarbiausia, ne apie ją rašyti reikia, jai Dievas į delną įrašantis ir to gana.

Ji tikina, kad jei medžiagų turėtų, tai kartu su kitomis vienuolėmis ir broliu pačios imtųsi tos malkinės remonto.

Tad tie, kas išgirs Izaijos prašymą ir galės paremti J.Mizgirienės malkinės remontą, gali paskambinti jai tiesiogiai telefonu 8 691 80274.

TRUMPA TEKSTINĖ REKLAMA SU NUORODA 60€/MEN.