Klaipėdos krašto kultūriniame gyvenime ženklų pėdsaką yra palikęs poetas, visuomenės ir politikos veikėjas, giesmių kūrėjas bei giesmynų sudarytojas Kristupas Lekšas, gimęs 1872 m. Striliuose, Šilutės rajone.
Būdamas vos dvidešimties metų, įsijungė į lietuvių nacionalinį judėjimą ir stengėsi puoselėti lietuvybę, buvo daugelio organizacijų, tarybų narys.
Tačiau tai – tik pliki faktai, nes apie K.Lekšo asmenybę rasti žinių sudėtinga. Tam reikėtų keliauti jo praeities pėdsakais, kurie jau beveik išblukę. Visuomenininko nuopelnai Mažajai Lietuvai ir Šilutės kraštui iki šiol neužmirštami katytiškių ir degutiškių. 140-ųjų gimimo metinių proga jie surengė minėjimą Laugalių kapinaitėse, kur palaidota ši iškili asmenybė.
Daugelio organizacijų narys
Antrą kartą K.Lekšo minėjimą surengė Šilutės F.Bajoraičio viešosios bibliotekos Katyčių filialo bibliotekininkė Marina Lodusova. Pernai ji su Katyčių pagrindinės mokyklos mokiniais sutvarkė K.Lekšo kapą Laugalių kapinaitėse, šiemet kartu paminėti poeto gimimo jubiliejų ji pasikvietė Degučių filialo bibliotekininkę Eleną Dragūnienę bei aktyviausius bibliotekas lankančius vaikus.
Prieš pradėdami skaityti poeto kūrybą, katytiškiai ir degutiškiai sutvarkė poeto kapą, išravėjo žoles, nugrėbė lapus, padėjo gėlių, uždegė atminimo žvakę.
Nežinia, ar Katyčiuose tebedainuojamos K.Lekšo sukurtos giesmės, tačiau M.Lodusova vardija kitus svarbius jo nuveiktus darbus miesteliui: buvo Katyčių parapijos bažnytinės tarybos narys; 1911 m. padėjo Katyčiuose įsteigti jaunimo draugiją „Vainikas“.
„Jis visuomet buvo užsiėmęs šviečiamąja veikla. Savo namuose Katyčiuose įkūrė biblioteką, kaimynus ragino skaityti, kūrė lietuviškas giesmes ir dainas, gynė lietuviškumą ir lietuvių teises“, – pasakojo M.Lodusova.
K.Lekšo tėvai buvo stambūs ūkininkai. Baigęs liaudies mokyklą, Kristupas lankė vakarinius kursus. Dvidešimtmetis jaunuolis užsidegęs norėjo puoselėti lietuviškumą, Pagėgių ir Šilutės apylinkėse rinko parašus peticijoms Vokietijos kaizeriui dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas ir dėl lietuvių atstovų dalyvavimo Vokietijos reichstage.
Aktyvus visuomenininkas buvo daugelio organizacijų, tarybų narys: Prūsų lietuvių susivienijimo, Mažosios Lietuvos Tarybos, Klaipėdos krašto lietuvių politinės organizacijos „Laukininkų centras“, Klaipėdos krašto Direktorijos, Klaipėdos krašto seimelio, Pagėgių apskrities seimelio narys. Kaip Klaipėdos krašto seimelio deputatas, jis iškovojo teisę jame kalbėti lietuviškai.
Nuo 1912 m. K.Lekšas buvo Tilžės – Lankos rinkimų apskrities Lietuvių rinkimo draugijos sekretorius. K.Lekšas aktyviai veikė Birutės draugijoje ir Šaulių sąjungos Klaipėdos skyriuje. Padėjo įsteigti ne tik Mažosios Lietuvos jaunimo draugiją Katyčiuose, bet ir kitas: „Liepą“, „Ąžuolą“, „Varpą“. 1913-1914 m. buvo Kristijono Donelaičio paminklo statymo komiteto narys.
1922 m. Klaipėdos krašte suorganizavo ir Šilutėje įkūrė Mažųjų laukininkų susivienijimą ir jam vadovavo. Per Mažųjų laukininkų susivienijimą Lietuvos valdžia siekė atkovoti iš vokiečių dvarininkų įtakos Klaipėdos krašto vidutinius ir mažažemius valstiečius, kurių buvo apie 16 000.
Pats būdamas neabejingas savo krašto likimui, K.Lekšas skatino tautiečius aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime, jausti atsakomybę už savo šalį. Už prasmingą Lietuvai veiklą 1928 m. K.Lekšas apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu.
Rašė vestuvių oracijas
Šalia aktyvios visuomeninės veiklos, pasireiškė ir K.Lekšo literatūriniai gabumai. Kaip vienas iš draugijos „Lithuania“ steigėjų jis tvarkė 
draugijos leistą laikraštį „Apžvalga“, įsteigė jo literatūrinį priedą „Bitelė“, rašė eilėraščius ir istorinius bei didaktinius pasakojimus.
1908 m. išėjo pirmoji poeto eilėraščių knyga „Rūtų vainikėlis, arba Svodbos dainos“. Leidinyje buvo sudėti eiliuoti sveikinimai, oracijos, eilėraščiai, sužadėtuvių, vestuvių ir vestuvių jubiliejų, gandro sutiktuvių progomis.
Knyga, anot pačio rašytojo, skirta lietuviškai jaunuomenei, buvo kaip praktiškas vadovas piršliams ar šventės vedantiesiems. Eilėse įrašytus vardus K.Lekšas siūlo pakeisti pagal reikalą. Antrame leidime jis priduria, kad papildė knygą – „Rūtų vainikėlį“ naujais lapeliais. Eiluotose oracijose jis pabrėžia, kad tai – lietuvių tradicija jaunajai galvą rūtų (o ne mirtų) vainikėliu puošti.
Eilėraščius K.Lekšas pasirašydavo Vieversėlio slapyvardžiu. Nemažai savo eilių paskelbė periodiniuose leidiniuose: „Kaimyne“, „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“, „Saulėtekoje“, „Tilžės keleivyje“.
K.Lekšas, kaip ir daugelis kitų to meto lietuvių rašytojų, nemažą duoklę atidavė tikybinės literatūros gausinimui. Antroji jo knyga „Ziono varpelis“ išleista 1919 m. Joje surinktos visos jo parašytos protestantiškos giesmės. 1932 m. išspausdintame antrajame knygos leidime pateikta 140 giesmių, suskirstytų pagal religines šventes ir apeigas (advento, Kalėdų, konfirmacijos ir kt.).
Kristupas Lekšas mirė 1941 m. Klaipėdoje. Palaidotas Laugalių kapinėse, netoli Degučių. Jas prižiūri Žemaičių Naumiesčio seniūnija.
Literatūros ir dokumentų parodą „Mažosios Lietuvos šviesuolis Kristupas Lekšas“, skirtą jo 140-osioms gimimo metinėms, parengė Šilutės r. Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka.
Projektas: „Mažosios Lietuvos šviesuoliai – iš praeities į dabartį”.